Baimė

Kai baime paima viršų. Bijai… Ko? Karštos ugnies? Gilios, smerkiančios tamsos? Savęs?
Ne. Bijau to kas neatrasta, to ko tu niekada negalėsi pastebėti. Aš tai atradau. Ir ugnį, ir tamsą, ir save, ir (štai..) šalto kai ledo tavo vidaus. Kalbu. Bet kas iš to? Deimantinis tavo vidus, iš kietumo laužo tavo vidurius, iš po lėto griaunantis tavo šaunkaulius. Tik štai, po tavo kaukole slepiasi kažkas mažo, kažkas minkšto. Bet jis toks mažas, kad jį sunkiai galėtų paliesti, atgaivinti. Tu nežinai… Gal ir niekada nesužinosi.
Aš bijau. Ko? Deimanto. To kieto deimanto. Kaip pralaušti? Niekaip. Tik su kitu deimantu. Bet deja aš ne jis… Padėčiau. Negaliu. Bijau. ne deimantas aš… Norėčiau paliesti tavo kaukole, ten kur vis dar minkšta, deimanto nepasiglemšta… Bijau. Ko? Aštrių deimantų šonų. Tai kas? Aš vistiek bijau.
Pasiduoti bijau. Man neleidžia. O kas jei  man neleistų bijoti? Aš vistiek bijočiau. Tavo deimantas baisesnis už bet ką, tavo deimanto kampai aštresni už smailiausia pasaulyje adata. O jei surizikuočiau? Netapčiau tokia kaip tu? Ar manęs nepasiglemžtum? Mąstau. Per daug mąstau, per ilgai. Deimantas mane pasiglemžė. Aš deimantas, tu-deimantas. Pralaužiau jį. Aš- vėl aš, tu- minkštasis tu.