Bejėgio giesmė

Praveriu prievartos vartus
stebi mane abejingai
netyčia pastebėtas jaučiuosi
nepažintas chaosas
begalės pirštų
vyrų moterų vaikų
glosto mane
lyg būčiau gelbėtojas
stebėčiau nuo kranto
skęstančių purslus
šokčiau į nepažintą vandenyną
paskui tylią gyvybę
kol dar nepasidavė
lygiai ir čia
šiame aptvare
tarp vielų įsipainioję
norintys išsivaduoti
kabo leisgyviai sietynuose
chaose nešviesėja žvilgsniai
ypač vaikų
kai juos paleidžia bejėgėmis tapusios
motinos rankos
gerai kad akys nemato
į kokį uždarą aruodą
tamsa surinko gimusius žmonėmis
tapusiais vergais
tikitės iš manęs per daug
užnugaryje siena.