Mylimojo ausis

Dieninėje kavinukėje vienas priešais kitą sėdėjo pora. Prie marmurinio jiems buvo šilta, tačiau tai buvo ne vasaros metas.
Palubėje iš garso kolonėlių sklido rami muzika, šalimais burzgė pikta kavamalė; šiltas pupelių kvapas, barškantys šaukšteliai, permatomos cukrinės.

- Brangioji, man niežti ausį, - vyriškis pažvelgė į savo mylimąją. Ji iš kart suprato. Nuleido kavos puodelį, pakėlė juodas akis: - Dabar?

- Dabar, - jis susigėdo. Paguldė ant stalo galvą ausimi į viršų.

Mylimojo privačios kūno vietos jai neatrodė nemalonios, tačiau iki šiolei jis niekados taip neprašė. - Aš tuoj, – jam tarė, ir jos rankos dingo kietos odos rankinėje. Netrukus ji ėmė krapštyti labai atsargiais judesiais, nes buvo gerai neįsistebeilijusi, akys gerai neapsipratusios.

- Giliau, - jis paliepė. -  Uu..... – Jo dejonė jai nuskambėjo tarsi malonus priekaištas.

- Tau bus kaip praeitą kartą, - susuko krapštuko kojyte.

- Aa, -  jos  mylimasis kruptelėjo, išsirietė, veidas nuraudo. Muzika užtilo, tapo tamsu. Tada iš ausies ant stalo pasirodė kraujas, o ji nevalingai virptelėjo.