Bijom ieškoti, bijom klysti ir atrasti save tiesos akimis

Nešioji sunkų kryžių nuoskaudų,
Baltųjų tolių apsnigtų vilties kerais.
Ir nors sudeginai tiltus savos praeities,
Širdy vis nerimas dėl rūke paskendusios ateities.
Bijai kaip vaikas nesulaukt rytojaus,
Tik savo ego perlipti negali.
Tarp saulėlydžio ir aušros
Norėtum rasti harmoniją,
Bet Tu pats išsigąsti judėti pirmyn.
Sunku per rūką, nežinią,
Tave priglaudusią ant savo peties
Padėti žingsnį kelyje savęs ieškojimui...
Ir aš bijau suklysti,
Bijau paskęsti migloje tirštoj,
Tik Tu atmink, visi mes klystam,
Palūžtam pašauti gyvenimo strelės
Ir kartais kaip kvailiai nedrįstam,
Ieškoti tos tiesos,
Kuri priklauso mums vieniems...