Vardui, kuris pavargs nuo linksniavimo

Dar nežinau to vardo, kuris pavargs nuo linksniavimo.
Kuris įsirėš į mano atmintį, kai panirsiu į Tavo plaukus.
Kiek man reiks stiebtis norint begėdiškai priglausti savo lūpas prie Tavųjų?
Kiek Tu geisi pajausti mano nykštį savo burnoje tą vakarą, kuris taps mūsų?

Dar nežinau,
ar Tavo zodiakas vėl bus Vėžys,
ar vaikystėj būsi broliui įkandus į pirštą,
ar kada valgysiu Tavo motinos gamintų cepelinų.

Dar nežinau,
ar pirmąją savo cigaretę būsi surūkiusi tarp Pašilaičių kiemų,
ar pirmąjį savo berniuką pabučiavusi tarp Šilainių daugiabučių,
ar pirmąją savo merginą išvydusi gatvėje keistu pavadinimu tarp dviejų Londono universitetų.

Dar nežinau,
ar raukysies nuo ananasinių saldainių,
ar žadinsi save rytais kava su pienu,
ar gaivinsies mėtiniu Winstonu, ar visgi Saulės pasveikinimu.

Dar nežinau,
ar miegosi dešiniajame lovos kampe,
ar miegosi tyliai kaip angelas,
ar miegosi kas naktį su manimi nesapnuodama kitų.

Dar nežinau,
ar būsi perpus jaunesnė už mane,
ar panašaus asmens kodo,
ar perrašydama istoriją tiksi man į neegzistuojančias vyresnes seseris.

Dar nežinau,
ar į Tavo juodą žiedą ant viduriniojo piršto pirmiausia atkreipsiu dėmesį,
ar į ant Tavo palaidinės slapta prasmukusią dėmę,
ar į tai, kad esi be proto. Protinga. Ką jau kalbėti apie tą įlanką tarp raktikaulių, kurioje skęstu.

Dar nežinau,
ar Tu būsi vegetarė,
ar Tu būsi kairiarankė,
ar Tu būsi moteris.

Dar nežinau,
ar įsimylėsiu Tave tą pačią akimirką, kaip ir Tu mane,
ar pamilsiu po penkiolikos dienų,
ar po to, kai mane paliksi. 

Dar nežinau,
bet esu tikra, kad mylėsiu Tave. Savaip. Iki dugno,
lašams nespėjant džiūti aplink lūpas.
Jei ne visą gyvenimą, tai bent tą vakarą, kuris taps mūsų.