Nužengę iš Pragaro II/VII

VII dalis.
Patarimas

Sukaupusi jėgas atsistojau. Norėjau bėgti, bėgau gatvėmis, skyniausi kelią tarp žmonių vaizduotės pagalba. Aš nenorėjau jų liesti. Aš jų neliečiau.
Staiga pagalvojau apie Pragarą ir nustojau bėgusi. Mane supo milžiniški pastatai. Žmonių miestas.
Pragaro Valdovas turi žinoti visus atsakymus. Tik jis gali man viską paaiškinti. Jis privalo.
Akimirksniu atsidūriau pažįstamoje šikšnosparnių oloje. Visiškai nebeturėjau jėgų. Jutau, kad nualpsiu. Nukritau į kažkieno glėbį ir užmigau giliu miegu.
Kai atsimerkiau, šalia manęs sėdėjo tas pats berniūkštis su randu po akimi ir žydrais plaukais. Jis pasakė, jog miegojau tris paras. Tai bent! Mano kūnas buvo taip pat išsekęs kaip ir dvasia. Miegas man išėjo į naudą. Pagaliau pasijutau gerai – beveik taip pat gerai, kaip ir laimėjusi ketvirtąją kovą prieš šitą ledinį demoną, kuris dabar sėdi šalia.
– Kas mane pagavo? – paklausiau vaiko.
– Kai nualpai? Tavo mylimiausias demonų Karalius, – šyptelėjo jis.
– Kaip gali šitaip sakyti, – susigėdau prieš tą mažylį.
– O argi tai netiesa? Ir aklas mato, jog Jis tau patinka. Kaip tu Jį apsikabinai, net be sąmonės nenorėjai Jo paleisti. Kazas sakė, net šypsojaisi Jo glėby.
– Kazas?
– Na tas ugnies demonas, su kuriuo koveisi.
– Tai jūs visi čia buvot, kai aš grįžau?
Vaikas atsikėlė ir prieš dingdamas tarė:
– Tu mus nuolatos matysi čia. Per kiekvieną apsilankymą. Taip lemta.
Berniukas nusišypsojo ir išnyko. Ir tikrai – apsižvalgiusi pastebėjau Kazą, žaliąjį demoną ir Sataną. Visi jie buvo paskendę savo mintyse ir manęs tarsi nė nematė. Satana sėdėjo ant savo kulnų ir buvo susidėjusi prieš save rankas lyg melstųsi. Jos didelės akys buvo plačiai atmerktos ir žiūrėjo į vieną tašką.
Kazas vaikštinėjo pirmyn ir atgal, kažką murmėdamas sau panosėj. Jo stovėsena buvo elegantiška, o su skrybėle ugnies demonas panėšėjo į kilmingą praėjusių amžių bajorą. Kazas trumpam stabtelėjo, sutiko mano žvilgsnį, vos vos kilstelėjo skrybėlės kraštą, tyliai tarsi sau ištarė: „gerai”, ir išnyko.
Likę ryškiai raudoni dūmai sklaidėsi, slinko link žemės demono ir sutrukdė jo meditaciją. Įtraukęs į nosį raudonų dūmų, žaliasis nusičiaudėjo ir apsižvalgė lyg ką tik nubudęs iš miego. Pastebėjęs, jog aš jau nubudau, prisiartino prie manęs ir dailiai nusišypsojo stengdamasis neparodyti savo ilčių.
– Klausyk... – mėginau pradėti pokalbį, tačiau jis mane nutraukė:
– O, ne, ne. Negražu šitaip pradėti.
Demonas išsitraukė iš rankovės juodą rožę ir ištiesė man:
– Aš visados pradedu nuo rožių. Šita simbolizuoja tavo priėmimą į mūsų Pasaulį, taigi sveika atvykusi, gražuole. Aš Lencas.
Paėmiau keistos spalvos gėlę ir paklausiau:
– Tau labai patinka rožės, Lencai?
– O taip, mano gražuole. Nėra geresnių gėlių už jas. Rožės juk turi spyglius, – jis mirktelėjo man.
– Mano vardas Diana, – pasakiau demonui.
– O taip, šitai mes žinome. Tai nenuginčijamas faktas.
– Tai prašau vadinti mane vardu, – sutrikusi paprašiau. Man pasirodė keista tokia Lenco kalbėjimo maniera. Anksčiau jis taip nekalbėjo. O gal aš tik nebuvau į tai atkreipusi dėmesio?
– Man jau laikas eiti, Diana, – Lencas jau laikė man ištiesęs geltoną rožę.
– Pasakyk man, kur Pragaro Valdovas?
– Jis negali suspėti visur. Tau teks palaukti. O dabar adios!
Žaliasis demonas sukėlė žiedų pūgą ir išnyko joje. Žiedų pūgoje išnyko ir abi man dovanotos rožės. Tokie demonų išnykimai manęs jau nebestebino.
Likome dviese su Satana. Nedrąsiai prie jos priėjau. Ji manęs nematė. Pasilenkiau prie jos veido. Satana nekreipė į mane dėmesio.
– Atsiprašau, – tyliai tariau.
Vandens demonė pasuko į mane akių obuolius, pajudino savo pagurklį lyg kažką didelį nurydama ir atsitraukė nuo manęs. Nesupratau, ar ji išsigando, ar reagavo ramiai, ir kaip atrodo tas jos „ramiai”.
– Ko nori, mažule? – paklausė ji drebančiu senu balsu. Satana iš arti man ėmė panašėti į didelę varlę.
– Ar tu taip pat lauki Šėtono? – paklausiau.
– Aš? Visai ne. Aš tik laukiau, kol grįši į save. O dabar, kai matau, jog esi tvarkoj, galiu ir atsisveikinti.
– Palauk... – stengiausi ją sustabdyti.
– Ko dar nori? – palengva pakėlė antakius vandens demonė.
– Kodėl jūs visi taip greitai išeinat? Kodėl nepasiliekat čia, su manimi?
– O kam tau mūsų reikia, mažule?
– Na... pasikalbėti...
– O apie ką mudviem kalbėtis?
Aš nutilau.
– Jei nieko daugiau neturi pasakyti, jau eisiu.
Ir demonė nuplaukė su banga. Satana visiškai teisi. Aš neturiu su jais apie ką kalbėtis. Visi demonai turi savo gyvenimus, o aš – savo. Visi jie – dalelė Pragaro. Aš taip pat tik dalelė jo. Labai maža dalelė.
– Kodėl taip pesimistiškai? – pažįstamas balsas prabilo į mane. Atsisukau ir išvydau Belzebubą. Jis atrodė kažkuo pasikeitęs. Gal kiek senstelėjęs, gal sustambėjęs. Jam kažko trūko. Tačiau ko – pati negalėjau pasakyti.
– Gali būti, jog man kažko trūksta, – maloniu ramiu balsu pasakė demonų Karalius. – Juk aš taikausi prie kiekvieno iš jūsų. Visgi sunku prisiminti, kaip aš atrodžiau vienam ar kitam demonui.
– Tai kodėl negali paprasčiausiai pasirodyti visiems tokiu pat pavidalu? – susidomėjau.
– Na, taip kur kas įdomiau, – Belzebubas žybtelėjo nepasikeitusiomis geltonomis akimis. – Ir, be to, niekam tikrai nepatikčiau, pasirodęs savo tikruoju pavidalu.
– Kodėl? Manau, tu man patiktum bet kokiu pavidalu, – tai pasakiusi visa išraudau.
– Labai tuo abejoju, – šypsojosi jis. – Kaip tu galvoji, kodėl pasitikau tave tokiu pavidalu?
– Kad... patiktum man?
– Kokia tu supratinga, – juokėsi Belzebubas tėvišku juoku. – Žinoma, aš noriu patikti visiems savo vaikams. Štai ir viskas.
Šėtonas pasikrapštė savo kairįjį sparną. Tai atrodė tikrai juokingai: kažkoks mutantas bando išnarinti savo ranką taip, kad sugebėtų pasikasyti ne vietoj išaugusį sparną.
Belzebubas kreivai į mane pasižiūrėjo. Aš nutaisiau kaltą šypsenėlę už tokią savo mintį.
– Juk žinai, kodėl aš čia, ar ne? – paklausiau jo.
– Tu man pasakyk.
– Na... – ėmiau ieškoti žodžių. Nesitikėjau, kad reikės stengtis jam viską paaiškinti. Juk jis moka skaityti mintis, tai kodėl aš turiu jam sakyti tai, ką jis seniai žino?
– Aš norėjau tavęs paklausti apie Artūrą... Kodėl jis gali virsti tuo, kuo buvo anksčiau?..
Pragaro Valdovas mane nutraukė:
– Matau, esi truputį aprimusi, pailsėjusi. Bet tik truputį. Pragare miegojai kaip nuosavoje lovoje. Gal tau vertėtų pasilikti čia, o ne gyventi su tuo Artūru. Štai ką aš tau pasakysiu – santykius su juo aiškinkis pati, į tavo klausimus aš neatsakysiu.
Jau spėjau nuliūsti, išgirdusi tokius žodžius. Tačiau Belzebubas padrąsinančiai žiūrėjo į mane geromis geltonomis akimis.
– Prisimink vieną dalyką savo pasaulyje: netikėk viskuo, ką matai.
Paskutiniai Šėtono žodžiai įstrigo mano širdį, nes jie buvo paskutiniai, kuriuos girdėjau iš Jo lūpų.
Po šių žodžių jis paskutinį kartą man gražiai nusišypsojo, parodydamas dailias ilgas iltis, sublizgino geltonas katiniškas akis ir išnyko. Tiksliau, aš išnykau iš jo akių, akimirksniu atsidūrusi mieste...