Laiko mūšis

Vieną šaltą žiemos vakarą sėdėjau su močiute prie židinio. Ši, bemegzdama man šaliką, pasakojo įvairias pasakas. Klausiausi jų gulėdama ant pilvo su į viršų iškelta, užmesta ant kitos mataruojančia koja.  Kojos judesiai sutapo su paslapčiomis sekamos laikrodžio rodyklės sprigtelėjimu. Rodyklė striksėjo per skaičiukus lyg zuikis puikis per baltas pusnis. Tik tak, tik tak – šokinėdama skleidė keistoką  garsą. Tik staiga… Taukšt!
  Atmerkusi akis, apsidairiau aplink, bet niekaip negalėjau suprasti, kur aš papuoliau. Kambarys buvo apšviestas žvakių šviesos. Priėjusi prie lango, kiemo taip pat neatpažinau. Įsikniaubiau į užuolaidą ir bandžiau prisiminti, kas čia nutiko. Gal užmigau? Norėdama patikrint, ar nemiegu, gnybtelėjau sau į koją,. Ne, nemiegu… Supratau, kad stovėdama ir nieko nedarydama, nieko nepešiu, todėl ėmiau vaikščioti po kambarį. Apžiūrinėjau senas nuotraukas, dailiai surikiuotas ant lentynėlės: nė vieno iš žmonių nepažinau. Priėjau prie seno krėslo, perbraukiau jo atlošą ranka, prisėdau. Mano žvilgsnį kažkokios paslaptingos traukos jėgos veikiamas nukrypo labai gerai pažįstamo laikrodžio link. Taip, taip, to paties laikrodžio, kuris stovėjo mano močiutės svetainėje ir kurio rodykles dar visai neseniai vogčiomis sekiau. Pamačiusi šį laikrodį, pašokau nuo krėslo, stvėriau jį ir iš visų pusų atidžiai apžiūrėjau - lyg kokį didį eksponatą viduramžių muziejuje. Nutariau įsistebeilyti į jo rodykles, kaip ir tąkart, kai dar jaukiai tįsojau šalia senelės. Gal jis išsigąs mano žvilgsnio ir nuves mane namo? Mintyse skaičiavau sekundes ir įdėmiai sekiau rodykles. Ar bent įsivaizduojate kas nutiko?! Tas, taip, tas pats laikrodis, tiesiogine ta žodžio prasme palietė mane su savo rodykle! Taip išsigandau, kad net nepajutau, kaip kūnas ir kumščiai sustingo boksininko pozoje. Ką gali žinoti, ką tas keistuolis laikrodis dar gali iškrėsti!
- Nusiramink, juk nenoriu tavęs žaloti, - pasigirdo tylūs, bet labia ritmingai išspragsėti žodžiai, po kurių nejučiomis nuleidau rankas iš kovinės pozos ir mikčiodama pralemenau:
- Tu, tu, tu – kalbi!
- Na, taip, kalbu. Sveika, aš laikrodis, - tiesdamas savo rodyklę man, toliau sau ramiai šnekėjo.
- Labas. Aš El… Aš Elzytė. – vis dar drebėdama kalbėjau.
- Malonu Elzyte. Turbūt turi daugybę klausimų man. Žinok, aš čia dėl visko kaltas. Aš pastebėjau, kaip tu į mane žiūri ir užsimaniau kažkam išsipasakoti, todėl padariau taip, kad galėčiau su tavimi kalbėti. Aišku, į mane žiūri daug žmonių, bet tu… Tu man pasirodei labai patikima mergaitė, kuri gali saugoti paslaptis.
- Malonu, - jau drąsiau pasakiau jam.
- Tai… Ar nori, kad papasakočiau tau vieną tokią istoriją, kuri man nutiko ir ligšiol mano širdžiai neduoda ramybės?
- Žinoma, - nusišypsojau jau visiškai rami ir atsisėdusi ant krėslo pasiruošiau klausytis.
    Visą šią istoriją, mielieji mano skaitytojai, patikiu jums – neabejoju, kad ir Jūs mokat saugoti paslaptis.
Seniai, seniai, šiame kamabaryje, gyveno Laikrodis. Jis gyveno ne vienas - turėjo ir savo draugę Rodyklę. Jie puikiai sutardavo ir vienas kitam visada padėdavo. Vieną tamsų žiemos vakarą jaukiame kambaryje du draugai, besišildydami prie židinio kaitros, išgirdo labai keistus garsus. Jie ėmė nerimauti ir jų galvose pradėjo suktis kraupios mintys:,, O kas, jeigu ten triukšmauja laikrodininkas? O kas, jeigu ten dantukų fėja, kuri beveik visuomet ima skųstis apie jos sunkų darbą ir kaip ji vos ne vos pabėga nuo bundančių vaikų! O kas, jei ten šal…” Tačiau jų mintis nutraukė šaižus trupančio lango stiklo garsas, kuris suskilo į stiprų trenksmą. Su neapsakomu sprogimu pro langą įpuolė daugybė mažų mėlynų žmogeliukų - šimtai, o gal net ir tūkstančiai judančių padarėlių. Kur link jie ėjo, paskui kiekvieną jų driekėsi ledo juostelės. Ir jei ne šie šalti pėdsakai, mažyliai iš pirmo žvilgsnio būtų buvę labai mieli pūkuoti padarėliai. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio. Visi jie viens greičiau už kitą judėjo Laikrodžio link. Kiekvieno jų prisilietimas laikrodžiui sukeldavo didelį skausmą. Jis tyliai vaitojo ragindamas Rodyklę nepasiduoti šalčiukams – mažiesiems žiemos padėjėjams. Užkopę prie rodyklės, netikėti atvykėliai susirikiavo ant balto laikrodžio ciferblato ir vienas iš jų, regis pats mažiausias, atsikrenkštęs išrėžė Laikrodžiui ir Rodyklei kalbą:
- Kalbėsiu trumpai ir aiškiai, be jokių užuolankų. Mes esame šalčiukai – žiemos padėjėjai. Močiutė žiema nori sustabdyti laiką ir įsigalėti pasaulyje amžiams, todėl mums buvo duotas nurodymas sustabdyti visus laikrodžius. Mes tai beveik įvykdėme. Jūs, pone Laikrodi, likote paskutinis laikrodis. Pranešame, kad privalote tuoj pat sustoti, nes jei to neįvykdysite, tuomet mes imsimės kraštutinių priemonių, o tai reiškia nelabai gerus dalykus.
- Ką tu čia dabar tauški! – suriko neapsikentęs Laikrodis.
- Vyrai! - mažieji žmogeliukai puolė virvėm, kaltais niokoto Laikrodį. Šis iš paskutiniųjų stengėsi gelbėti Rodyklę. Tačiau mažųjų žmogeliukų buvo tiek daug, kad Laikrodis net nepastebėjo kaip vienas iš jų užmetė virvę ant Rodyklės ir ėmė ją tempti link savęs. Visi žmogeliukai šoko prie virvęs ir su didele jėga traukė Rodyklę. Tai pamatęs laikrodis labai išsigando, kad šalčiukai gali sustabdyti Rodyklę ir suprato, kad dabar ne valia palikti jos likimo valiai ir iš visų jėgų suko savo kumpliaračius. Rodyklė buvo sukama tai į viena pusę, tai į kitą. Bet galiausiai žmogeliukai nuvargo ir sukrito ant balto nuo jų pačių pėdsakų ledinio ciferblato bei nusivylusiu balsu tarė:
- Žiemos šaltis yra visagalis, tačiau draugystės jėga yra daug aukščiau už visagalybę.
Žemai nusilenkę šalčiukai, leido suprasti dviems draugams, kad jie išgelbėjo pasaulį! Tačiau vos užsukus nesantarvei į jų namus, žiema nelauks nei minutės ir išnaudos visas galimybes, kad tik galėtų užšaldyti pasaulį.
    Taigi, mano mielieji draugai, štai kokią istoriją man papasakojo laikrodis. Po pokalbio su juo nebepamenu kelio namo, tačiau visada atsimenu -  draugystė yra trapi, bet jos galia neįkainojama.