Nenoriu paklus

pakvimpa rūkas pavasariu

atgimsta švelnūs potepiai gamtos

ant skruostų raudoniu

snūduriuoju

viltis kitame kambaryje rausias stalčiuose

ieško fotoalbumo

norėdama atverti mano nuopolį

juodai balta fotografija

murzinas veidas

o akyse atsispindi sielos tyrumas

ji dažnai sėdi man iš dešinės

akyse visuomet gailestingumo ašaros

nori gero

bet pasak jos kasdiena mirštu

kilni dvasia numarinta geiduliu

leisgyvė

tartum po lietaus sliekas ant gatvės voliojas

dėl šio numarinto žiburio

mes dažniausiai pykstamės

visuomet turiu svarbesnių reikalų

ir gyvenu lyg po lietaus po atviru dangum

aplinkui šlapia

pavargau nuo nuolatinių pastangų

ji kalba tik tuomet kai aš nutylu

nemėgstu būti paklusnus

juk įžeidžia pamokslais mano ego

ir šįkart užsnūdęs praradau budrumą

nesikalbėjom ištisą savaitę

nors jaučiau ją visiškai šalia

įsiuto

nuvilko už plaukų

ant Golgotos kalno

paklupdė priešais kryžių ir įsakė nejudėk

dar ir dabar prieš Jėzų klūpau

nedrįstu net pakelt akių

pasirodo Jis šiandiena gyvesnis už mane