Iš gilybės

Vidury nakties senelio balsas prisikėlė iš numirusiųjų ir įsakė: „Nueik prie kapo tučtuojau ir atkask mane, aš nebegaliu, dusina. Reikia keltis. “ Ir štai aš kulversčiais ritausi iš lovos, skubiai vilkausi tokį sunkų ilgą paltą, nemirksėdama sagsčiau visą eilę sagų iki pat žemės, o tada atsitokėjau – aš ne namie. Ten kampe ne mano lova ir abskritai – ne lova, o kažkieno dailiai sudėtos, skaisčiai rožinės putlios lūpos; apatinioji, rodėsi, tuoj sprogs perpus – tokio minkštumo. Išplėtusi akis priėjau arčiau ir aiktelėjau: lūpų kampučiai buvo prikalti prie žemės milžiniškomis vinimis. Jos atrodė tokios tikros, lyg nugnybtos nuo žmogaus veido ir dar tūkstantį kartų išdidintos. Akivaizdu, vinys jas laikė taip, kad nesižiotų ir nejudėtų. Aš ištiesiau ranką ir atsargiai bandžiau paliesti tai, ant ko miegojau (…) – karšta! Dievulėliau, lūpos šiltos, tarsi liestum savąsias! Žaibiškai susikėliau palto padurkus kone iki ausų ir moviau laukan. It koks begalvis paukštis aptvaruos širdis padūko. Aš klaikiai išsigandau.


Išbėgusi iš kambario supratau, jog esu kažin kokiame viešbutyje. Kambarių durys numeruotos – visos lig vienos paženklintos septynetais. Negaliu išsigąsti, draudžiu sau bijoti, nėra liako, NĖRA LAIKO, dar turiu pasiekti senelio kapą. Burnoje seilių visai nėra, gomurys džiūsta iki skausmo, o aš atkakliai bėgu tiesiai ilgu koridoriumi ieškodama išėjimo ženklo. Ir šit ties čia – dar viena mano akistata su neįsivaizduojama tikrove: pribėgu ratu vingiuojančius begalybės laiptus (jų galo išties nematyti), o kiekvienas laiptelis – dėmėsio – tikrų tikriausia žmogaus ausis. Mano gerklę užspaudžia kietas guzas, aš sunkiai kvėpuoju. Siaubinga neviltis, norisi verkti, bet man neišeina, nepravirkstu, ašaros turbūt nejučia sutekėjo į tą akmeninį guzą galugerkly tuoj tuoj mane pražudysiantį. Aš nieko nesuprantu, nesuprantu nė kur aš, nė kam reikalinga…
Bet mane šaukė senelio balsas, jam aš reikalinga.

Neturėdama kitos išeities, greitai tipčiojau tais velnio laiptais-ausimis ir meldžiau kuo greičiau pasiekti kokį nors išėjimą. O lipti – ne taip jau paprasta. Kiekviena toji prakeiktoji ausis turėjo briaunas ir briauneles, skylutes ir pagalvėles, jos visos buvo skirtingų formų ir dydžių, oda vietomis slidi ir švelni, vietomis – šiurkšti ir kieta. Aš galėjau išsisukti koją kurios nors ausies juodskylėje ar iš viso nugarmėti apačion, užkliuvusi už mažytės raukšlelės spenelio pašonėj.


Nors ir stengiausi skubėti, išėjimą pasiekiau po kokio penketo valandų. Nuo kaktos braukiau prakaitą atgalia ranka, lašėjo tiesiai į akis ir graužė nelabasis, bet aš vis tiek kuo puikiausiai mačiau ir supratau, kokia bus išėjimo tvarka: priešais mane atsivėrė milžiniškos nosies peizažas su dviem visa uodžiančiom šnervėm, kurios, kaip nurodyta ant nosies galo, ir buvo mano išganytasis išėjimas.
Ištrūkau.

Vienas žingsnis ir aš jau kapinaitėse. Senelis manęs laukia. Aš jo nematau, bet jaučiu.
Visa susitaršiusi pribėgu prie kapo ir sakau: „Tai ką, KĄ man dabar daryti? Kaip palengvint sunkį? Nejau tikrai kasti?? Nejau nejau…“ Senelis rūsčiu tvirtu balsu atsišaukia: „Kask! “ Ir aš staigiai imu rausti sudiržusią žemę plikais delnais, panagės juosta iki pusmėnulių, žandai dega karščiau nei pragaras, kūnas virpa, kad girdėti gali; aš pamažu smunku žemėn link ąžuolinio karsto, jau nedaug liko, jau tuoj tuoj ir išvaduosiu savo artimą, man nė kiek savęs negaila, aš viską padarysiu…

Atvožiu karstą ir išvystu senelį širdžių septynakių pataluos – jis visas užklotas kortomis. Guzas gerklėj sprogsta, aš apsipilu ašaromis – mudu šitaip mėgdavome lošti, – o dabar, o dabar nė viena partija kapo duobėj neišeitų… Praskleidžiu kortas, kad galėčiau pamatyti senelio veidą ir sustingstu.
Jis be lūpų, ausų ir nosies.

O aplink tyla skaudi skaudi. Jis nieko nebesako. Nebegirdžiu to tvirto rūstaus balso.

Prabundu.