Veidrodžio dulkės

Nuo veidrodžio dulkes
braukiau aš delnu
įprastu mostu,
ir naiviai
                      vien jam
tetroškau slapčia pasiguosti...
Ir štai
                        pamačiau, pajutau
save tikrą, be dažo,
be grimasų kvailų,
spalvoto miražo
ir
                        visa siela
                                      tetroškau pakilti
virš būties apgaulingo peizažo...
Nes įgriso žiopsot
į bukus ir patenkintus veidus,
kurie džiaugias linksmai,
susiradę karūną šiukšlyne...
Nes
                                    širdim atsakyt
aš
                  į aibę
                                    klaustukų beraidžių
privalau,
                  privalau
šiam
                  nykiam nežinios
                                      kapinyne...