Nakties kerai

Niekam šito dar nepasakojau. Tiesa sakant, niekas ir nesidomėjo, kodėl kiekvieną vakarą aš  iš mažo, tamsaus savo kambarėlio išsėlinu ir įlendu į  melsva mėnulio šviesa apšviestą sodą. Nori, aš tau tiksliai pasakysiu, kaip viskas vyksta?
Kaip ir kasnakt, siaubo apimtos mano akys atsimerkia, atsikloju ir atsisėdu ant lovos krašto. Galvodama apie baisų sapną suglostau pašiurpusią kojų odą. Pėdas įkišu į pilkas, atšalusias šlepetes, o virpantį kūną apklostau ant nugaros užmestu ištįsusiu megztuku. Priėjusi prie lango, paliečiu jį sustingusiais pirštais, o tada mano ranka užgula balkono durų rankeną. Balkone pajuntu nakties vėjo šaltą alsavimą. Būtent tuomet aš pajuntu nenumaldomą norą išskristi... Išskristi į ten, kur niekuomet niekas manęs nerastų. Savo lieknas kojas permetu į kitą balkono vartelių pusę. Spoksodama  į mėnulį,  strykteliu iš pusantro metro aukščio žemyn, lyg skrisčiau... Tačiau ta nelemta žemės trauka…  Pasipiktinusi, kad vis dar nenusileidžiu taip, kaip tikiuosi, atsistoju ir nusivalau žole aplipusius savo kelius. Po kojomis kalbindama sušalusią žolę, nueinu prie šakotų krūmų. Rankomis prasiskynusi kelią pro jas, kiūtinu į sodą. Nemanyk, kad aš kokia kvaišelė, kuri vidury nakties keliauja sodan obuolių pasiskinti. Ne… Aš einu visai ne obuolių ir visai ne į paprastą sodą. Aš einu į stebuklingą sodą: einu pabūti su mėnuliu ir tūkstančiu žvaigždučių, kurios būna įsipainioję tarp vaismedžių šakų. Susiradusi mažiau sužvarbusį žolės gultą, patogiai įsitaisau. Kaip ir kiekvieną naktį, aš kalbu su žvaigždėmis, pasakoju joms visus savo liūdnus ir linksmus įvykius. Patikėk, jos puikios klausytojos! O geriausia tai, kad jos nuostabios draugės! O štai mėnulis, na jis… Jis ne toks kaip žvaigždės: šypsosi, klauso ir nieko nesako. Mėnulis nuleidžia man ilgas kopėčias, užlipu jomis ir pasileidžiame kartu į naktinį pasivaikščiojimą romantiškai pritemusiu dangaus skliautu.
Visada, kai tik nakties antklodę ima kelti saulė, aš nulipu iš dangaus žemyn ir nuskubu į savo balkoną. Sėdėdama ant jo krašto, mirkteliu savo nakties bičiuliams. Lovoje apsikamšau pūkine antklode – debesėtais naktinės kelionės įspūdžiais ir laukiu kol saulės spinduliai palies mano kaktą. Ech… Kaip būtų gera, kad mėnulis su žvaigždėmis lydėtų mane ir dieną...