nusirenginėjimas

rudenį geria arbatą šlamėjimas
tu geidi manęs
būti pirštų tavųjų švelnučiu raudoniu
kai mes pučiam abu ryto rūką skirtingom kryptim
tai akim prisigaudom smulkučių miglos detalių
tu šauki ei suklupkim ant pievos gelsvų paakių
stebiu kol jie brinksta tikslingai kaip lietūs sulig mėnuliu
nesiklaupiu dar tik iš lėto valingai nuogėju

nes ir tu juk buvai taip tyrai nuoširdus
kai prilyta tebuvo tik iki nariukų