Ji visados kvepėdavo medum...
Senelių duona,
Šventiškai jauna ir tarytum pražilusi
Nuo miltuotų rankų prisilietimo.
Ji visada kvepėdavo medum -
Vasaros šiluma ir darbais.
Senelis kopinėdavo medų,
Sekdamas bitėms nesibaigiančią pasaką,
Panašią į jų pačių dūzgimą,
Močiutė kepdavo,
Gailėdama jaunystės, savęs ir
Kvepiančios medum duonos
Ant baltos it pražilusios senelių galvos
Drobinės staltiesės.