Sulaukiau.
Tikrai nesitikėjau, tos užplūdusios palaimos pirmą kartą ją išvydus. Tada netgi suakmenėjau, neišdrįsau atsistoti, išlipti iš mašinos. Penkias minutes po to, kai pirmą kartą ją išvydau nedariau nieko, tiesiog supratau, jog pasaka, kurioje gyvenau jau devynioliktą dieną, tęsiasi. Galiausia priverčiau drebančias kojas pakelti kūną, virpantį nuo baimės viską suknisti. Išlipau, įkvėpiau oro, nepadėjo... Širdis, jau vos laikėsi krūtinėje, atrodo, paralyžuojanti kiekvieną veiksmą. Besiremdamas į nešvarią mašiną nusivilkau iki bagažinės, iš kurios išėmiau gėles bei, lyg pirmą kartą eidamas į mokyklą, užsidėjau, keletą paslapčių slepiančią, kuprinę. Ji ramiai sėdėjo ant suoliuko ir net neįtardama, jog jau buvo pastebėta, laukė manęs (kažkas manęs laukė!!!). Priėjau, tuomet visos mano pasisveikinimo idėjos išgaravo iš galvos, į kurią pateko tas nuostabus vaizdas. Vaizdas ar miražas, scena iš vaidinimo, o gal paprasčiausias įsivaizduojamas reginys iš pasakos. Ji, ji įtvirtino visus mano jausmus, visus įsitikinimus. Pirmi žodžiai iš jos lūpų, pirmas žvilgsnis į mane, pirmas apkabinimas. Šie veiksmai mane galutinai paralyžiavo, kiekvienas žodis, kurį mėginau pasakyti, tarytum strigo gerklėje, kiekvienas žingsnis, kurį žengiau greta jos buvo pilnas neužtikrintumo. Ėjome, ji nebijojo, kalbėjo, pasakojo, šypsojosi, būtent jos šypsena ir kiekvienas mano pusėn nukreiptas žvilgsnis pamažu, it pro debesis besiskverbiantys saulės spinduliai, tirpdė mane sukausčiusį amžinąjį įšalą. Apėjome visą miestą, atsisėdome ant legendomis apipinto suoliuko, ežero pakrantėje, šaltas žvarbus vėjas vertė vėl pamiršti apie galūnes. Kalbėjome, tiesiog kalbėjome, mano žvilgsnis dažnai paskęsdavo horizonte, tarytum medituočiau, mėginčiau išsaugoti „folderyje“ kiekvieną akimirką, netgi tą dvidešimt penktą kadrą. Deja, kūnai turi savo reikalavimus, tad kol dar visiškai neužšalome, atsikėlėme ir nužingsniavome. Toli neėjome, iki pirmos užuovėjos - automobilio. Įsėdome į vidų, užkūriau mašinos variklį, kurio burzgimą užgožti patikėjome įjungtam radijui. Toliau šnekučiavomės. Prieš susitinkant baiminausi, jog e-bendravimas ištrauks visas aktualias temas, visus pokalbio tęsinių variantus, tačiau mano baimės nepasitvirtino, kuomet iš amžinojo įšalo liko tik keli centimetrai ledo - kalbėti galėjome apie viską. Ir tos pauzės, kurios daug kam gali atrodyti „akward“, yra vienas nuostabiausių reiškinių-tai galimybė tyliai žvelgti į jos akis, į tą beribę įtraukiančią gilumą, kurioje taip norisi paskęsti. Netrukus grįžome prie suoliuko, tik šį kartą apsisaugoję nuo žvarbaus vėjo - šiltame automobilyje. Dar tris valandas šnekučiavomės ir kiekvieną pertraukėlę tarp žodžių sekė žvilgsnių susitikimai, paprasčiausias žiūrėjimas į akis, kuriose buvo viskas (jokios prasmės vardinti, tiesiog - viskas). Galiausia, pirmas nekaltas bučinys, užplūdusi jausmų jūrą, galutinai panaikinusi ledo likučius. Kodėl, aš, nežinau.
Ar aš džentelmenas, mandagus, rodau pagarbą? Ją įvardinu iš mažosios raidės, tą iš aukščiau žengusią būtybę, kurios vieta danguje, rojaus soduose, kur aplinkui nėra tiek blogio ir neapykantos. Ji nuostabi, ji paprasta savo nepaprastumu, jos nupiešti negali joks dailininkas, jos aprašyti negali joks rašytojas. Vien dėl to, nes ji yra ji. O man ji - viskas.