Laikrodis (I)

Kambaryje tvyrojo šviežios alyvos, tirpstančios žvakės ir muskuso kvapas.
Kaukė ir vaitojo tamsoje pasislėpusios masyvios mašinos, sunkiai girgždėdami sukosi krumpliaračiai, aukštesni už bet kokį žmogų.
Prie stalo, pačiame kambario viduryje, sėdėjo palinkęs žmogus, artrito išsukinėtais pirštais atsargiai liesdamas nedidelį kišeninį laikrodį sidabrine grandinėle.
- Ne, negerai. Ar girdi?
Šešėlyje, tamsiausiame kampe, prisiglaudęs prie mašinos, pūstais kaip balionas, šonais, sujudėjo tamsus siluetas.
- Ar girdi?
Senolis, ant kumpos nosies užsimaukšlinęs akinius storais stiklais, šiek tiek virpančiais pirštais atsargiai paguldė laikrodį ant stalo ir tarsi apimtas trumpo įsiūčio priepuolio, krūptelėjo ir atbula ranka nubraukė diagramomis ir smulkiu raštu numargintus pageltusius popieriaus lapus, brangius ir kruopščiai pagamintus įrankius ir žvakę- vienintelį šviesos šaltinį.
- Kad tau pautai nudžiūtų, - sumurmėjo senukas, parkritęs ant kelių ir rankomis graibydamas grindis, ieškodamas žvakės, - kad prasmegtum tu... tu... tu...
Kurtinančiai ūžiančios mašinos keistai spragtelėjo ir nutilo.
- Girdžiu.
- Ežį tau šiknon. Girdi jis mat. Kur ta žvakė?
- Kairiau.
- Pats žinau, šuns paute.
Spragtelėjimas. Liepsna.
- Šunšūdis, - senukas atsargiai pastatė žvakę ant stalo, savo veiksmą palydėdamas keiksmu, - tai jei girdi, daryk ką nors.
- Ką?
- Ką nors. Ach, bjaurybė, kur akiniai, - trakštelėjo kulnu užmintas stiklas, - nebereikia, radau.
Tamsoje pasislėpęs pašnekovas krustelėjo. Žvakės liepsna sutrūkčiojo ir užgeso.
- O tu bjaurus tipelis, ar ne? - tamsoje nuskambėjo gižus senuko balsas, - būčiau jaunesnis, parodyčiau, kad ne veltui mane vadindavo Geležine Subine – išspardyčiau tau sėdimąją taip, kad pamirštum ir vardą. Tai darysi ką nors?
Kišeninio laikrodžio rodyklė nedrąsiai peršoko į priekį.
- Girdi, susna tu? Vėl atsilieka. Aš tau jau kadaise sakiau – čia ir jūra alyvos nepadės. Va, girdi? Vėl. Ir išvis, asilo išpera, mano mašinas įjunk, nes tuoj atsistosiu ir prisiekiu visais aukščiausias, taip tave...
Spragtelėjimas ir tamsoje pasislėpusios mašinos užkaukė dar garsiau nei prieš tai.
- Čia jau nieko nepadarysi. Galas.
- Ką? Ką tu ten burbi, snargly iš pauodegio.
Niekas neatsakė. Senukas vėl spragtelėjo nedideliu cilindru ir išgavęs kelias žiežirbas, prikišo prie rūkstančios žvakės.
Kambary nieko daugiau nebuvo.



Kuklios užeigos šeimininkas, visų vadinamas tiesiog Storuoju, dėl ko jis niekada neįsižeisdavo, nebuvo karšto būdo. Pusė gyvenimo praleido jūroje. Pagal aplinkybes tapdavo tai žveju, tai smulkiu kontrabandininku, tačiau niekada nė pusė žodžio netardavo maldų, nesibaidė apie mišką ir senąjį švyturį sklandančių kalbų ir laikė save pragmatišku žmogumi. Su vienoda šypsena sutikdavo žvejus, Valkatas, kareivius, kontrabandininkus ar užklydusius muitininkus. Ir vadovavosi tvirta nuostata, kad moneta yra moneta, nesvarbu kieno kapše. Niekas nebūtų pasakęs, kad jis klausosi svetimų pokalbių ar juos perpasakoja. Ir tuo didžiavosi.
Tačiau šį vakarą jo visus įsitikinimus vis labiau bandė nugalėti nesuprantamas smalsumas.
- Senatvė, - liūdnai burbtelėjo savo pačiai, kepančiai ropes virtuvėje, - bet man jie nepatinka.
Jo pati nė galvos nepakėlė, tad Storasis tik piktai paspyrė aplink kibirą su žuvimi besisukinėjantį katiną ir grįžo į salę, nedrąsiai ir susigėdęs dėbčiodamas į patį kampinį stalą.
„Tie du“ pasirodė ankstyvą rytą. Ėjo lėtai, taupydami jėgas. Dulkini batai, purvu aptaškytos kelnės geriau nei bet kas kitas bylojo, kad buvo regėta daug kelio. Tačiau nei vienas, nei kitas neatrodė išvargę.
Net gi priešingai. Pirmasis žingsniavo stambus žilstelėjęs vyras žalsva liemene, visiškai nedengiančia išsišovusio pilvuko, ant praplikusios galvos užsimaukšlinęs juodą katiliuką. Ir linksmai švilpavo, vis mostelėdamas stora lazda, kurios sunkumo paragavo ir keli šunys, lojantys tiek ant pakeleivių, tiek ant tvoros nutūpusio žvirblio.
Antrasis ėjo iš paskos, nudūręs akis į molingą žemę, delnus paskandinęs gerokai per plataus palto kišenėse.
- Ko įsispitrijai? - subarė Storasis dukrą- vienintelį galvos skausmą.
Su kartėliu prisiminė dienas kai jai terūpėjo vaikytis vištas po kiemą ar šliaužioti pastalėmis. Kur buvo, kur nebuvo, užaugo ir vis drąsiau žvilgčiodavo į jaunuolius.
Storasis kartais pagalvodavo, kad reiktų ją gerai kailį išperti, taip išperti, kad ant nugaros atsigult negalėtų, tačiau vietoj to vieną vakarą tik mestelėjo:
- Prisilakstysi – pati savęs ir žiūrėk.
Nors dukra ir buvo kiek kvailoka, visa į motiną, tačiau, regis, suprato kad tėvas nejuokauja ir kurį laiką net nedėbtelėdavo į jaunuolius.
Iki dabar.
Praėjus pirmajai pykčio bangai, Storasis mintyse vis gi turėjo pripažinti, kad antrasis pakeleivis buvo ganėtinai tvirto sudėjimo ir vyriškai gražaus veido, kiek jo galėjai įžiūrėti pro tankią juodą barzdą.
O tada vėl pagalvojo apie lazdą ir kiek jos kilnojimas atneštų ramybės namams.
Laimei, visą vakarą tamsiausiam kampe tūnantis vyriškis, regis, visai nekreipė jokio dėmesio į Storojo dukters vaikiškus būdus flirtuoti, dėl ko ji baisiai įsižeidė, pro pusiau sukastas lūpas drėbtelėdama negražų žodį apie silpnus „negalinčius“ vyrus.
Laimei, Storasis, nors ir nugirdęs šia repliką, buvo per daug užsiėmęs kitais darbais – vienas žvejų, ilgą laiką išbuvęs jūroje, pernelyg gerai galvojo apie savo galimybes gerti alų dideliais kiekiais, kitas paspringo ašaka ir kone išvertė pusė skrandžio kol atkosėjo, trečias neramiai grabaliojo peilio rankeną.  Laimei, ašmenys taip ir pasiliko už diržo ir Storasis lengviau atsikvėpė.
Bet akių nenuleido. Ir pamindamas visus savo principus dar labiau ištempė ausis.
Kontrabandininkus, persirengusius kareivius ar šiaip šniukštinėtojus Storasis atpažindavo iš pirmo žvilgsnio.
Tačiau kas buvo šiedu, taip godžiai srėbiantys žuvienę, pasakyti negalėjo. Ir todėl dar labiau jam nepatiko.
- Kvepia nemalonumais, - burbėjo Storasis, tėkšdamas nešvarius dubenis pačiai po nosimi, - tik ne pas mane.
Tačiau keptas ropes ir dar vieną ąsotį pastatė ant stalo kone pagarbiai ir su šypsena, ne per daug nuolankia, bet ir ne atgrasia. Ir, didžiuodamasis savo išmone, lyg tarp kitko tarstelėjo:
- Prastas oras šiandien. Visi sugužėjo, laisvo kampo neliko. Ot oras. Kaip tėtušis sakydavo...
- Iki švyturio kelias yra?
Storasis krūptelėjo, metaliniams pirštams palietus jo delną, bet susitvardė. Žinoma, kad kelias buvo. Vingiuotas, klaidus, stačiu šlaitu, žingsnis šen, žingsnis ten ir garmi į apačią.
- Koks ten kelias, - liūdnai vyptelėjo Storasis, patraukdamas ranką, - seniai užakęs, šakomis užverstas. Visą amžinybę stovi ten apleistas.
- Ak nejaugi, - vyras net nebandė nuslėpti pašaipos.
Ir kaip tyčia, dideliam Storojo apmaudui, tris kartus blykstelėjo vos įžiūrimas žiburėlis.
- O kam jis reikalingas, - kaip galėdamas abejingesniu balsu atšovė Storasis, - sako ėjo kadaise čia prekybiniai laivai, uostas buvo. Neliko uosto, tai ir švyturio nebereikia. Akmuo ant akmens vos besilaiko, žiūrėk vieną dieną ir visai subyrės. Varna ir ta lizdo ten nesuka. Et, - didžiuodamasis savo vaidybiniais sugebėjimais apmaudžiai numojo ranka Storasis.
- Nepasiginčysi.
- Nepasiginčysi. Na bet ir oro bjaurumėlis. Na niekis, tuoj pūsim žvakes ir į patalus. Nepavydžiu kas iš anksto vietos nerado. Et.
Ir patenkintas savo išmone, jau kur kas linksmesnis grįžo į savo vietą. Net leido mintyse pritarti dukters žvilgčiojimui į gelumbės pirklį, apsigyvenusį nuo vakar dienos. Na ir kas kad jau kiek pavytęs, bet kapšas už diržo tikrai nebuvo tuščias, o turint omeny kaip jis išdidžiai laikėsi, reikia manyt ir vyriškumo netrūko. Vis geriau nei suskretę elgetos.
- Tavo vyrui proto netrūksta, matei kaip gudriai juos išprašiau, - pakuždomis pasakė virtuvėje svogūnus pjaustančiai pačiai, - žiūrėk, jau išeina. Gerai, kad iš anksto susimokėjo. Vėl gi – mano gudrumo dėka. Iš tavęs naudos kaip ir mažokai.
Storojo žmona tik palinksėjo, mintyse sugrįždama į tuos laikus, kai buvo ganėtinai graži ir pats dvarininko sūnus meilinosi.
Nei vienas net nepastebėjo kaip du netikėti praeiviai dingo.



Audra, rodos, dar labiau pasiuto, lietaus ir gūsingo vėjo šuorais plakdama pušis ir du vyrus, lėtai, bet atkakliai, besiropščiančius vos įžiūrimu takeliu aukštyn. Kad čia gana dažnai vilkdami sunkius ryšulius praeidavo žmonės, rodė išguldyta žolė ir gerokai suplakta žemė. O pusiaukelyje pasiklysti neleido ir jau vis aiškiau regimas kiek pasviręs bokštas su viršuje ritmingai tviskančia šviesele.
- Kertu lažybų, - perrėkdamas vėją užbaubė Tomas, iš įpročio timptelėdamas liemenę žemyn, - viską tas šmikis žino ir gal net pats užanty kai ką panešiodavo, jei supranti  apie ką šneku, Adamai.
Antrasis, Adamu pavadintas vyras, tik gūžtelėjo ir dar stipriau susisupo į apsiaustą, stengdamasis iš akių nepamesti vos įžiūrimo takelio. Nereikalingas žingsnis į šoną galėjo baigtis ir nelabai linksmu čiuožimu žemyn ant sėdimosios. Jei laimingai – tik iki kaimo ribas žyminčių akmenų, o jei likimas nepagailės – žemyn aukštu šlaitu į putojančios jūros skalaujamų akmenų.
Švyturį jie pasiekė gerokai permirkę ir sušalę. Viršuje vėjas dar labiau sustiprėjo, košdamas rūbus kiaurai, o užeigos šeimininko žodžiai, kad tiek švyturiui ir tereikia, nebeatrodė tokie iš piršto laužti.
Tik nei varnų, nei jų lizdų nebuvo, vien pabirę akmenys, vargana pašiūrė, prigludusi prie akmenų ir keletas, iš pažiūros, sunkių, tvirtai surištų tarpusavy, ryšulių.
Kartais, iš švyturio gilumos atsklisdavo prislopę stiprūs balsai, lyg kažkas ginčytųsi, o vienąkart pačioje viršūnėje sušmėžavo tamsus siluetas, bet tuoj pat dingo.
- Jei nesupyksi už atvirumą, tu – kvailys, - sududeno Tomas, viena ranka prilaikydamas katiliuką ant galvos, o kita kažko ieškodamas kišenėje, - mes du, prieš juos... kiek ten anų?
- Keturi.
- Mes du prieš tuos keturis bedalius, iš paskutiniųjų ieškančių būdų pramisti ir savo šeimas pramaitinti, vargstančių dėl pasitraukiančių žuvų ir šiaip nelaimingų valstiečių.
- Ar baigsi?
- Taip taip, - Tomas sumojavo kumščiu, - ir ką siūlai dabar? Užeit ir paprašyt kad viską gražiuoju atiduotų? Pripažinkim – mes per daug įsijautėm. Taip, sutinku –dieną, sėdint atokaitoje, mintis rodėsi esanti visai nebloga. Bet, nepyk, padarėm klaidą. Du prieš keturis. Dėl ko, šiek tiek parafino, parako, gal vieno kito įdomesnio žaisliuko, ei, kur eini?
Adamas patrynė panižusią barzdą ir susilenkęs greitai pribėgo prie surištų ryšulių. Peiliu atsargiai brūkštelėjo per vieną jų ir mostelėjo Tomui, kuris tyliai keikdamasis ir kratydamas savo storą pilvą, juokingai nužirgliojo paskui, dėl savo stoto negalėdamas pasilenkti.
- Tai, sakai, parafinas?
- Och tu prutke, - užsikosėjo Tomas, - atsiimu žodžius dėl keleto gelumbės gabalų ir žaisliukų. O, beje, kas čia?
Adamas atsargiai ištraukė rutulio formos mechanizmą, iš kurio šonų kyšojo spirale susukti vamzdeliai.
- Čia variklio dalis, o čia, - pirštu pastukseno į kelis krumpliaračius, sumautus ant ašelės, - pavara.
Tomo akyse tvykstelėjo godumo kibirkštėlė.
- Net neklausiu iš kur žinai, - pašnibždomis, bet tiek kad būtų girdėti per vėjo kaukimą atsakė, - bet nelabai ir rūpi. Gerai, aš čiupsiu šitą, o tu aną ir bėgte žemyn. Ir be to, atsiimu visus žodžius.
- Nieko mes neimsim.
- Kaip neimsim?
Adamas suspaudė prapjautos drobės kraštus ir apvertė ryšulį taip, kad pjūvis būtų apačioje.
- Palauksim ryto, tada nuleisim žemyn atplaukusiai antrajai šutvei šiuos ryšulius, - dūrė pirštu į gervę primenantį mechanizmą, paguldytą ant paties šlaito krašto ir prispausto dideliais akmenimis, - o atgal įtrauksim monetas. Monetas nešioti lengviau, nei maišus.
- A, - teištarė Tomas, - nepagalvojau.
Švyturio viršūnėje triskart žybtelėjo šviesa ir vėl nurimo. Turintis žvitrias akis būtų pastebėjęs tokius pačius žybtelėjimus ir jūroje. Tik jūra taip įsišėlo, kad nebuvo jokių galimybių bent iki ryto pasiekti saugų užutekį, saugomą aštrių virš vandens išsišovusių uolų.



Audra siautė iki pat ryto, po savęs palikdama aplaužytas šakas, pajuodusį nuo jūržolių vandenį ir sujauktą purviną dangų, kuriuo stebėtinu greičiu skriejo debesų draiskanos.
Tomo nuotaika, kaip buvo galima tikėtis, iš džiaugsmingos paryčiais virto niūria. Jis tyliai keiksnojo vėją, negrįžtamai nubloškusį jo katiliuką nuo šlaito, pušų sakingus spyglius, limpančius plaukuose, permirkusius rūbus ir Adamą, kuris, iš pažiūros, net užmigęs nebuvo- stovėjo prisišliejęs prie pušies ir spoksojo į švyturį.
Ramus ir susikaupęs, visiškai nekalbus. Tomas pernelyg gerai žinojo ką slepia ta veido išraiška, tad susilaikė nepasakęs ką mano apie šią avantiūrą apiplėšti kontrabandininkus ir niūriai mąstydamas ką teks daryti, jei jie pasirodys esą ne šiaip paprasti valkatėlės, o gerai lazdas valdantys tipai.
Nors, vėl gi turėjo pripažinti Tomas, gerai lazdas valdantys tipai nesislėptų kaip varnos beveik sugriuvusiame švyturyje ir be baimės kibtų į atlapus kiekvienam muitininkui ar patruliui.
- Adamai, - piktai subarė Tomas, - gal paeik myžt kur toliau, o ne man ant sprando?
Adamas nustebęs atsisuko. Į Tomą spoksojo raudonplaukis, nežinia iš kur išdygęs liaunas vyras, tokia pačia ugnies raudonumo barzda su kaustyta lazda prie šono.
Mintis, kad pirma reikia viską paslėpti ką ištraukęs iš kelnių atėjo pirmiau nei noras vožti kelnes gręžiančiam Tomui į sprandą, ką pastarasis tinkamai įvertino trenkdamas pirmas.
Raudonplaukio galva keistu kampu trakštelėjo atgal.
Sutraškėjo įtempiamas arbaletas, švyturyje kažkas skardžiai suriko.
Raudonplaukį lydėjęs antrasis tipas atšoko ir prisidengė arbaletu krūtinę. Adamas tik vyptelėjo ir dūrė peiliu į šlaunį, rėždamas ją iki kaulo.
Tomas prišokęs išplėšė arbaletą iš jau silpstančio vyro rankų. Pastarasis grėsmės nebekėlė, tik dar pats gerai nesuvokdamas kodėl staiga tapo taip silpna, bergždžiai delnu bandė užspausti pjūvį šlaunyje.
Strėlė su didele jėga susmigo pro duris iššokusiam barzdočiui į šoną.
Prisukti arbaleto antrą kartą Tomas paprasčiausiai nebespėjo. Daugelį kartų matė Adamą kautynėse, tačiau vis tiek kiekvieną kartą stebėdavosi tuo nuožmiu greičiu ir tikslumu. Pagelbėjo ir tai, kad susirėmė jie ne prieš gerai amatą žinančius karius, o paprastus kontrabandininkus, kartais pagąsdinančius valstiečius ietimis ar šaudančius iš pasalų.
Visgi paskutinio, paties jauniausiojo, nuo miego ir vakarykščių išgertuvių išpurtusiomis akimis jis nelietė, tik partrenkė ant žemės, smogdamas peilio rankena į smilkinį.
Tomas kiek bjaurėdamasis žvilgtelėjo į raudonplaukio auštantį kūną prasegtu klynu, paskubomis, tarsi susigėdęs užsitraukė kelnes ir įsitikinęs kad krūmuose netūno daugiau tipų, norinčių suvaryti strėlę tarp šonkauliu, nubildėjo link švyturio.



Tomas tingiai gliaudė iš kaži kur ištrauktus riešutus ir beveik linksma veido išraiška stebėjo duobę kasantį jaunuolį. Pastarasis, vis dar gerai neatsigavęs po smūgio peilio rankena, vis iš padilbų dėbtelėdavo į  strėlę, nukreiptą tiesiai į nugarą.
- Nestovėk kaip su lazda užpakalyje. Kask gilesnę.
- Sere...
- Ir sakiau - iškąsti paprastą kvadratinę duobę, o ne raustis trikampiais. Ar čia duobė? – Tomas atsistojęs plačiai įsirėžė ir pamojavo arbaletu, - jei išlupsiu vieną akį, gal geriau matysi?
- Sere, ar mane nušausit?
Jaunuolio balsas nevaldomai drebėjo ir tai Tomą dar labiau pralinksmino.
- Jei ir toliau kapstysi žemę kaip girtas kurmis, tai dievai mane girdi – nušausiu ir žuvėdroms sušersiu. Na gi – judink užpakalį.
Nežinia ar tai įkvėpė daugiau jėgų ar baimės, bet jaunuolis kastuvu sumosavo kur kas sparčiau.
- Būtum puikus grioviakasys, jei tave domina mano kukli nuomonė. Pokvailis, bet mėsos ant kaulų turi pakankamai, - šnekėjo Tomas vaikščiodamas pirmyn ir atgal, - svarbiausia – nusiteikimas....
- Sere, gal jau pakankamai gili?
- Ne, dar tris pėdas. Apie ką aš ten. Taip – nusiteikimas, - mostelėjo ranka, tarsi stovėtų ne prie kapo duobės, o prieš didžiulę ir plojančią minią, - nesvarbu kaip tu pavargęs, nesvarbu kieno tu pusėje, bet privalai turėti motyvą ir tinkamai nusiteikti. Sakyti sau – jei neiškąsiu tos duobės per sekantį pusvalandį, tas garbus ir doras seras Tomas Hadisonas suvarys man į užpakalį tris strėles ir tol smaugs, kol liežuvis per ausis iššoks. Ar seki mano mintį?
- Taip, sere, seku, - prakaitas sruvo jaunuolio nugara, bet jis net nestabtelėjo nusišluostyti šlapios kaktos.
- Kuo tu vardu, lavone?
- Digis.
- Turbūt tavo motušė buvo labai protinga, parinkdama tokį kvailą vardą?
- Aš našlaitis.
- A, našlaitis. Turbūt šitie elgetos tau buvo kaip šeima. Na žinai – kartu miegojot, kartu vogėt, kartu žudėt.
- Aš nežudžiau. Čia Haris pradėjo. Tas, su barzda.
- Nejaugi. Adamai, po galais, ką tu ten veiki? Čia tikrai smagiau, nei stovėti ir spoksoti į jūrą.
Adamas stovėjo prie pat šlaito krašto ir monokliu tyrinėjo horizontą.
- Nejudėk kol grįšiu, - perspėjo Digį Tomas, - pamatysiu, kad bandai lipti iš duobės, vietoje nupilsiu. Aišku?
- Taip, sere.
- Aš – seras Tomas Hadisonas. Aišku?
- Taip, sere.
Tomas sodriai nusikeikė ir nuslinko pas Adamą, kuris šiuo momentu, kaip tik peiliu braižė linijas žemėje.
- Spėju, kad pieši čia ne pagautas meninio įkvėpimo?
- Ten vien žvejų laivai.
Adamas vėl pakėlė monoklį prie akių.
- O ko tikėjaisi? Undinių? Aišku, kad žvejų laivai. Beje, turėčiau paminėti, kad labai aptriušę ir seniai turėjo būti sukūrenti židinyje.
- Gerai. Kaip tada jie ketino iš čia viską išgabenti? Štai ten- skriemuliai, ten – virvės, galinčios išlaikyti dėžę, kabliai. Viskas paruošta nuleisti šituo skardžiu ir išplukdyti. Tai kur tas laivas? Vakar, galiu prisiekti, regėjau blykčiojimus, lyg kas signalizuotų.
Tomas delnu užsidengė akis nuo saulės ir apsidairė. Daugybė luotų, valčių ar tiesiog – plaustų. Pastarieji, kad ir kokie atrodė nepatvarūs, tačiau gana tvirtai laikėsi ant bangų. Mažos figūrėlės nuolat krutėjo. Matyt diena buvo dosni žuvimis.
- Gal dar atplauks. Ei, pala. O tas nežinos?
„Tas“ kaip tik baukščiai spoksojo iškišęs galvą iš duobės. Pastebėjęs Tomo žvilgsnį, tuoj pat dingo.
- Neatrodo, kad jis iš vis žino, ką čia darąs. Bet jei manai, kad pabandyti verta, bandyk.
Digis sužviegė ir, netikėtai net sau pačiam, apsišlapino, kai prie duobės krašto išdygo abu vyrai, o vienas iš jų kaip tik nukreipė arbaletą.
- Ne ne, aš nežudžiau. Net nevogiau. Čia viskas dėl...
- Užsičiaupk, - užriko Tomas, - tu, lavone, kas turėjo paimti dėžes?
Digis tuščiai spoksojo į priekį ir nedaug trūko, kad šalia viso to būtų ir apsiverkęs.
- Idiotas ir tiek, nušauk jį. Išsikasė gerą duobę. Patogią.
- Ne! Aš žinau!
Adamas kantriai laukė, kol Digis nurims. Tam prireikė stebėtinai mažai laiko.
- Laivas. Laivu ketino išgabenti.
Adamas apsisuko. Tomas parodė neįtikėtiną kantrybę pasilikdamas vietoje.
- Kokiu laivu? Mažu, dideliu, su garo varikliu?
- Skraidančiu.
- A, skraidančiu. Koks netikėtumas. Matai, lavone, problema ta, kad tokius laivus turi tik Karalienė. Paprasti banditai jodinėja ant žirgų, plaukioja baržomis, o užvis dažniausiai vaikšto pėsti. Kaip tau tai, a?
- Haris sakė. Haris niekada nemeluodavo.
Jaunuolio akys švietė tokiu atvirumu, kad kitu metu Tomas būtų prisiekęs savo kapu, kad tas sako tiesą.
- Žinai ką, iškąsk dar vieną duobę. Man reikia pasitarti su šio turto bendrasavininku.
Digis paklusniai linktelėjo ir atrodydamas jau kur kas ramesnis, atsargiai išsikabarojo iš duobės ir įsmeigė kastuvą į drėgną žemę.
- Tiki tuo benkartu?
- Sakykim, kad taip, - taip pat tyliai atsakė Adamas, - tarkim, kad tikrai laivas bus skraidantis ir tikrai jie tam ruošėsi. Kam tada Karalienei vogti savo pačios turtus?
- Nežinau, gal ten irgi yra savų išdavikų.
- Tomai, pats nesupranti ką šneki.
- Taip taip, visi beprotiškai ištikimi. Kam geriau, nei tau tai žinoti. Bet sakykim – o jei?
- Tada mes žuvę. Galim apvogti keturis banditus, nemokančius net kautis, galim apvogti žvejį, gal net – laivą su dar keturiais tokiais pat banditais, bet ne vieną iš tų, - jis mostelėjo pirštu į dangų, - manau, kad pats laikas ieškoti kitos alternatyvos.
Iš vakarų papūtė brizas ir žvejų laiveliai atsitraukė giliau į jūrą. Adamas susimąstęs pasikrapštė smakrą.
- Kaip manai, už kiek nupirktume tokią geldą?
- Nupirktume? Pataisyk mane, jei mano senos ausys apgavo. Nupirktume?
Adamas iš ryšulio ištraukė mechanizmą, kurį pavadino „pavara“ ir įgrūdo į kišenę.
- Pasaugok tą vaikį ir anksčiau laiko nenudobk. Jei negrįšiu iki sutemstant, palauk kol išauš.
Tomas tik gūžtelėjo pečiais ir grįžo prie duobę kasančio Digio.
- Na, lavone, pasilinksminsim? Ar žinai  linksmų istorijų?
-
Adamo dideliam apmaudui – visą dieną teko praleisti tuščiai vaikštinėjant pakrante  - užeiga buvo užrakinta, visi žvejai sėdėjo savo valtyse, bandydami bent kažką pagauti. Atrodė, kad kaimelis tiesiog išmiręs. Einantį gatve Adamą aplojo šunys, o vėjų išdžiovintais veidais moteriškės, adančios tinklus, tik palydėdavo buku žvilgsniu.
Pasisukinėjęs ir pabandęs pakalbinti kelias iš jų, Adamas nusispjovė ir nuslinko į pajūrį. Susiradęs vietą, kur neužpūtė brizas, atsisėdo ant akmens. Grįžti į švyturį visiškai nebuvo jokio reikalo. Net neabejojo, kad Tomas susitvarkys.
Įvairiausių formų ir dydžių laiveliai suposi ant bangų. Regėjai mažas figūrėles, traukiančias ir nardinančias atgal tinklus, keliančias pintus tuščius bučius ar tiesiog mosikuojančias meškerėmis. Vos vėjas pakeisdavo kryptį, visos beveik vienu metu pasisukdavo ir pasitraukdavo tolyn arba priartėdavo. Ir nė viena valtis neatrodė pakankamai tvirta ir didelė išgabenti kontrabandininkų į viršų sutemptą grobį. Danguje taipogi neskriejo nė vienas laivas. Sunku buvo suprasti, kaip banditai išvis planavo viską išgabenti. Likusio gyvo plėšiko pasakojimu šiaip ar taip nevertėjo per daug tikėti. Kur tai matyta – Karalienės laivas ir plėšikai.
Adamas kelis kartus užkando, šiek tiek nusnaudė, pasvaidė tuščius moliuskų kiautus į vandenį. Diena ėjo stebėtinai lėtai. Ir tik laivams apsisukus ir sugrįžus į krantą, vyras pagaliau atsistojo ir pasirąžęs sustingusį kūną, grįžo į kaimelį.
Niekas pernelyg į jį nespoksojo – vietiniai žvejai jau buvo įpratę prie naujų veidų, besikeičiančių kiekvieną rytą. Tvirtais mazgais priraišioję savo burvaltes ir dalindamiesi įspūdžiais, jie po vieną ir grupelėmis slinko ne į namus, o į užeigą. Kitu laiku Adamas gal būtų pasidomėjęs, kodėl jie taip dažnai ten sėdi, nors ne velnio nieko nepagauna, tačiau dabar jam tai rūpėjo tiek pat, kiek patvoryje staugiantis šuo.
Užeigos šeimininkas, tikėjęsis daugiau neišvysti Adamo veido, nesugebėjo nuslėpti apmaudo. Pamynęs savo nuostatą „niekur nesikišti“ net gi žvilgtelėjo pro langą į kalvos viršūnę, tarsi bandydamas pro susipynusias ir vėjo keistai išlenktas pušis įžvelgti švyturį.
Storasis taip uoliai dairėsi, kad nepastebėjo dukros, jau pamiršusios pirklį, kuris parodė netikėtą susidomėjimą gana stamboka žvejo našle. Pasileido plaukus, šiek tiek praskleidė marškinius ir tarsi netyčia užkabino klubu Adamo petį.
- Dink, šliundra.
Storasis paraudo iki pat ausų galiukų. Jis galėjo nekreipti dėmesio į slaptus suokalbininkų susitikimus, pirmyn atgal zujančius kareivius, retkarčiais pasirodančius kontrabandininkus, net gi įgnoruodavo kylančias muštynes, bet jo dukros...
Atsisuko ir susigėdęs tuoj pat nulenkė galvą ir atbulas atsitraukė, mintyse save girdamas už tai, kad sulaikė piktus žodžius.
- Ar ilgai spoksosi? - moteris, stovinti už Storojo dukros nugaros šaltai dėbtelėjo į prasegtus marškinius, - susikišk tuos savo obuolius už marškinių ir pasistenk ten juos nulaikyt. Judinkis. Ko spoksai? - ir pastumusi merginą atsisėdo priešais Adamą.
Galėjo atrodyti, kad Adamą domina tik svogūnai ir juoda rupi duona ant stalo, tačiau viską jis pastebėjo vos girgžtelėjus durims. Pastebėjo ir du žaliūkus, randų nusėtais pirštais ir taip, kaip susigūžė žvejai, o keletas net pasiskubino pasišalinti. Bei taip pat, kad moters rūbai buvo pasiūti iš satino, batais ilgais aulais stropiai prižiūrėti, o ant pirštų žybčiojo anaiptol ne paprasto metalo žiedai.
- Tokia jauna, o jau tokia šliundra, - drėbtelėjo moteris, nagu tingiai pasikasydama kaklą, - žiūrėk, spokso, gyvatėlė, galvoja kad man kailį nuluptų, auskarus su ausimis nuplėštų, o veidą į srutas panardintų. Jaunystė. Praeis. Ką valgysi, balandėli? Duona ir svogūnai? Fe. Tu man jau atleisk, bet čia valstiečių valgis.
Ji įsakmiai mostelėjo Storajama, kuris net susilenkęs trilinkas nėrė į virtuvę. Jei Adamui ir kilo abejonių, kodėl moteris prisėdo būtent prie jo, jos išsisklaidė vos žvilgtelėjus pro langą į raudonplaukį, kaip vandens lašas panašų į gulintį prie švyturio. Matyt gyvybę jis vertino labiau nei kraujo ryšius, tad pasiskubino dingti taip, kad jo niekas nepastebėtų.
- Alus čia myžalas, laimei šeimininkas turi vyno, ar ne?
Storasis sustojo kaip įkaltas vidury salės, kaltai žvilgtelėjo į sklidiną ąsotį ir apsisukęs nukurnėjo atgal į rūsį.
- Mėgsti vyną? Vyną visi mėgsta, - moteris, nelaukė Adamo atsakymą, tik viliūkiškai suko plaukų sruogą aplink pirštą.
Adamas ramiai sėdėjo, varstomas atidaus žvilgsnio.
- Sunku su tais neišprususiais valstiečiais. Kad ir jis, - atsainiai mostelėjo į už lango neramiai mindžikuojantį raudonplaukį, - įsivaizduoji, lepinuosi aš rytine saule, arbatą geriu, įsibaladoja, perbalęs kaip lavonas, visas spygliais, purvu ir kiškio spiromis aplipęs ir puola pasakot kaip kažkokie du šešis sudorojo...
- Penkis.
- Tebūnie. Taip ir sako – storulis kumščiu galvą nusuko ir Hariui strėle šoną persmeigė, o kitas peiliu likusius sudorojo. Net ir Harį. Žinai, kad jis buvęs kareivis?
Adamas tik gūžtelėjo ir prisitraukė lėkštę su šviežiai kepta žuvimi. Moteris, nenulaistydama nė lašo, į taurę, kurią Storasis atnešęs dar kartą švaria skepeta pratrynė, pripylė vyno.
- Gražus darbas, - ji atsargiai palietė Adamo pirštus, - protezas? Nesu mačiusi tokio kruopštaus darbo, nors ir girdėjau, kad įmanoma. Pas mane, - ji žiedu pastukseno šlaunį, išgaudama metalinį garsą, - paprasčiausias metalo gabalas. Nei jaučiu ką, nei vaikščioti patogu. Bet bent patogu – visokių stalčiukų yra moteriškoms smulkmenoms susidėti.
Žuvis buvo neįtikėtinai skani, nė iš tolo neprilygo vakarykščiai žuvienei, virtai, turbūt iš senų kojinių ir sušvinkusių galvų. O ir vynas puikus. Adamas iš pasitenkinimo caktelėjo liežuviu ir vienu ypu išgėręs visą taurę, pasiskubino prisipilti antrąją. Gėralas maloniai trinktelėjo į galvą, kūną suėmė malonus stingulys.
- Mane, beje, Motuše vadina.
- Adamas.
- Malonu, Adamai.
Ji ištiesė ranką, pagal visus rūmų etiketus kilstelėdama delną tiek. Adamas, pagal rūmų etiketą, jausdamasis be gali kvailai, pabučiavo ištiestą ranką, galvodamas tik apie taip gerai iškeptą žuvį ir kiek, iš tikrųjų, Motušė praleido pudruodamasi veidą bei rankas.
Girgžtelėjo durys. Salėje neliko nė vieno žvejo, o Storasis, mandagiai pasiteiravęs moters ar nieko daugiau nenorėsianti, lyg tarp kitko perspėjo, kad dabar bus rūsyje, nes reikia perskaičiuoti vyno butelių atsargas. Kartu su žmona ir dukra.
- Motuše, - sududeno storas balsas už Adamo nugaros, - čia ar...
- Pff, - pašaipiai vyptelėjo moteris, - bet tu ir kvailas. Čia jūsų visų neužtekti šį balandėlį suraityti. Nežiūrėk veizolų išsproginęs. Jei sudorojo Harį, tai tu ir nesuprasi kad esi miręs. Ar ne, balandėlį. Ir kaip su tavimi pasielgti.
„Žaidžia“- pagalvojo Adamas, žiūrėdamas į melsvas šaltas akis – „kaip soti katė su pele, nes jai čia be galo nuobodu ir viskas įgrisę“.
- Ar žinai kaip šiais laikais sunku kažką iš Rūmų išgabenti? Ir ne tik išgabenti, bet ir įtikinti kad jie patys iki čia atbogintų. Žino tie pasipūtėliai, kad taip saugiau. Ir naudojasi tuo, -Motušės veidą perkreipė neslepiamas pyktis, - bandėm upėmis – pristatė sargybinių pakrantėse, uodas nepraskrisdavo nepastebėtas, miškuose irgi greitai slaptus takus surado, o į Pelkynę nosies kišti nieks nedrįsta. Sako – „mes tau oru viską, bet kaina didesnė bus“, - paploninusi balsą juokingai sucypė ir parodė nelabai padorų gestą. O kaip tyčia tu ir tavo draugužis pasimaišo. Negražu vogti.
Adamas ramiai atrėmė piktų akių žvilgsnį, vis geriau suvokdamas į kokią kebeknę įsivėlė. Ir kodėl nepaklausė Tomo siūlymo viską pamiršti.
- Negerai, - visiškai susitvardžiusi pasakė Motušė ir vos pastebimai linktelėjo.
Ir tada tolumoje taip siaubingai driokstelėjo, kad suvirpėjo visos sienos. Adamas šveitė taurę į langą, atbula ranka tvojo už nugaros stovinčiam tipui, išgirsdamas malonų trakštelėjimą ir iššoko pro langą. Raudonplaukis sušvokštė, negrabiai mostelėjo kumščiu, gavo į paširdžius ir susirietė.
Adamas žvilgtelėjo į kalvą ir nelėtindamas greičio nuskuodė link pušyno. Ten, kur stovėjo švyturys, rūko juodi dūmai, o debesyse nyko blizgantis kylis.