Rašyk
Eilės (73922)
Fantastika (2198)
Esė (1500)
Proza (10420)
Vaikams (2532)
Slam (49)
English (1127)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 1 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







+ Sitro žemėlapis
+ Regioninis žemėlapis



Optimizmas prie laužo



Pirmą kartą gyvenime jaučiausi taip, lyg pražiopsočiau kažką didingo ir svarbaus, ko nė vienai dvidešimt pirmo amžiaus kompiuterinei žiurkei veikiausiai neteks pamatyti per visą savo gyvenimą. Diena ėjo į pabaigą, oras vėso ir didžiulis karavanas pagaliau sustojo ruoštis nakvynei. Vežimai, žirgai ir žmonės pasklido po teritoriją. Netrukus nosį ėmė kutenti dūmų ir šildomos vakarienės kvapai, suskambo juokas, o atsipalaidavę balsai kuždėjo visus naujausius gandus, nugirstus kelionės metu.  Kaukšėjo kirvukai, į žemę buvo kalami palapinių kuolai ir kažkas netgi sugalvojo užgroti styginiu instrumentu. Melodija buvo primityvi ir dažnokai besikartojanti, puikiai tinkanti tokiai atmosferai.
Mano juodame pasaulyje visa tai atrodė lyg daugybė spalvotų taškų. Sutelkęs dėmesį į bet kurį iš jų galėjau pasigrožėti monochromatiniais žmonių bei kitų gyvių vaizdais, tačiau tai buvo viskas, ką pajėgiau. Besileidžianti saulė? Laukinė gamta? Galėjau pasistengti įsivaizduoti tai pasitelkęs visus likusius pojūčius. Ta prasme, jei lapai vis dar šnara, medžiai privalo stovėti kažkur ten, tiesa?
Man norėjosi verkti.
Pala, o gal tai Agielė spinduliavo savo emocijas, stebėdama kaip aš visai lengvai apeinu žmogų, tačiau tuojau pat atsitrenkiu į vežimą. Prakeikti negyvi objektai ir visa likusi augmenija... Man reikėjo sugalvoti kažką, kad „radaras“ imtų rodyti ir juos. Pastaruoju metu jis dirbo išsijuosęs.
Ir kristalo programa kiekvieno patobulinimo metu augo vis riebesnė. O juk tenorėjau iš toli pajusti žmones, kad išvengčiau plėšikų. Dabar „radaras“ skirtingomis spalvomis vaizdavo burtininkus, paprastus imperijos piliečius ir stambesniuosius žvėris. Žemės paviršius ir medžių kamienai bus dar vienas papildymas ir aš rizikavau galų gale ką nors neišvengiamai pamiršti arba sumaišyti.

Nepaisant minėtų trūkumų, pastebėti iš tolo ranka mojantį Noilį Krabedą buvo juokų darbas. Net jei šis sėdėjo ant rąsto daugiau kaip už pusšimčio žingsnių ir tarp mudviejų pievoje šurmuliavo kiti stovyklos gyventojai. Noilis ir kiti ankstesniojo žvalgų būrio nariai sėdėjo ratu aplink juodą tuštumą, kur teoriškai turėjo liepsnoti laužas. Antraip toks jų pasisėdėjimas atrodytų tikrai keistas. Jolos niekur neišvydau, tačiau trys jos kariai palaikė Noiliui ir likusiems kompaniją. Panašu, jog ankstesni intensyvūs išgyvenimai visiems suteikė šį tą bendro.
Noilis atsistojo ir vėl pamojavo, kviesdamas mane ir Agielę prie ugnies. Mostelėjau jam nepakeldamas galvos. Buvau labiau susitelkęs į žemę po kojomis ir tai, ko negalėjau matyti. Agielė jau dusyk mėgino stverti mane už rankos, tačiau norėjau pats išmėginti, ar labai sudėtinga aklam nusigauti pro vežimus prie stovyklaujančių. Kartais galiu būti tikras kietakaktis. Pagalys rankoje nė kiek negelbėjo prieš smulkius žemės nelygumus, o kiekvienas užkliudytas kurmiarausis vaizduotėje kėlė pačius neįprasčiausius vaizdinius. Į minkštą, šviežią kurmiarausį nesinorėjo lipti, o kietesni panašėjo į medžių kamienus ar kelmus. Nors Agielė atkakliai tvirtino, jog prieš mane plytėjo lygi pamiškės pieva, nenorėjau žengti ir per pastaruosius.

Regis, mano zombinėjimas kai kuriems netgi tapo trumpa vakaro pramoga. Žinoma, niekas atvirai nesijuokė. Kažkuris iš Noilio komandos jau buvo paskleidęs gandą apie akis praradusį burtininką, mistiškomis aplinkybėmis atėmusį regėjimą daugiau kaip tuzinui plėšikų. Taigi, visi mane pažinojo kaip mirtinai pavojingą, aklą ir besibaidantį kiekvieno kurmiarausio. Turbūt valio ma...
- Eime! - neišlaikė Agielė, stverdama mane už rankos. - Tau gal ir linksma, bet mūsų visi laukia. Tu pažadėjai papasakoti apie tai, kas nutiko plėšikų stovykloje!
- Ei, aš sportuoju! - pareiškiau nepatenkintas, tačiau šį kartą leidau jai mane vesti. Draugija ir laužo skleidžiama šiluma jau buvo visai šalia. Išvydęs rąsto siluetą po samdinio užpakaliu, vikriai perlipau jį ir klestelėjau Noilio pašonėje.
- Sveiki. Kažkas skaniai kvepia, - pastebėjau. Noilis trumpai nusijuokė, purtydamas galvą.
- Kartais man tampa neaišku, ar tu tikrai toks aklas, kokiu dediesi, - pasakė jis.
- Tu tiesiog pavydi, jog mano akių raištis atrodo dailiau už tavo akies dangtį, - atšoviau.
Dabar jau ir likusieji susijuokė. Mano archonė pasitenkino lengvu šypsniu, galvodama apie kažką niūraus... spėjau, jog tai buvo mudviejų laukiantis susitikimas su jos šeima. Niaurios merginos mintys nesiliovė mane kutenusios visą dieną.
- Taigi, ar aš gausiu nugraužti kaulą dabar, ar pirma turėsiu susimokėti už jį viena kita vakaro istorija? - pasiteiravau šypsodamasis. Vietiniai vakarieniavimo prie laužo papročiai man kol kas buvo visiška naujiena.
- Duokite jam riebesnį kaulą! - amtelėjo Krabeda, pamodamas ranka.
- Pirmiau sriuba, - palinko į ugnies pusę Agielė, siekdama neryškaus objekto... ar tai buvo medinis samtis? Šaukštas? - Žolininkė liepė jam pirmiau duoti sriubą.
Pasirodo, mes turėjome ir sriubos. Ir niekas nenaudojo indų, sriaubdami ją mediniais, ypač stambiais bei giliai skobtais šaukštais. Tokiu pasėmęs iš katilo, išsriaubti visą galėjai per tris ar keturis kąsnius. Kol Agielė sėmė, aš susidomėjęs tyrinėjau keistojo įrankio siluetą jos rankose.
- Taigi... - žvilgtelėjau į susirinkusius.
- Teisybę! - pliaukštelėjo man į kelį Noilis. - Apie tai, kaip mes sėkmingai ištrūkome iš Batetos nagų!
Visi sutartinai palinksėjo, o Agielė atkišo man pilną superšaukštą sriubos.
Šliurpt... Skysta masė buvo riebi ir tiršta, pilna pusiau kietų inkliuzų, kurių kilmę pabijojau aiškintis. Viralo skonis atrodė beveik toks pat geras, kaip ir kvapas.
- Taip, istorija, - sumurmėjau, - gal palaukime, kol Jola su Biviliu sugrįš? Nenoriu vėliau pasakoti antrą kartą.
- Jie abu išėjo medžioti, - pasakė Heidė.
- Ne, jiedu štai ten, pėdina atgal į stovyklą, - parodžiau į tą pusę, kur regėjau abiejų karių žymes. - Bus prie laužo už poros minučių. Jola atrodo kažko suirzusi.
Jie nukreipė akis į parodytą pusę, tačiau tuoj pat atsisuko ir susižvalgė šiek tiek nejaukiai.
- Ten miško tankmė, - burbtelėjo Noilis Krabeda. - Sunku pasakyti, ar iš viso kas nors ateina. Tai tu esi aklas, ar nesi?
- Jau sakiau. Aš matau visus, kurie turi dvi arba keturias kojas ir yra gyvi. Visa kita man yra juoda ir nematoma, - sriūbtelėjau iš superšaukšto.
- Tai sunku paaiškinti žodžiais, - prisidėjo Agielė. - Paprasčiau paliesti jo amuletą ir patirti viską pačiam.
- Ne, ačiū, - nukirto vienaakis, suraukdamas nosį. - Tegu burtai lieka burtininkams. Man užteks žinoti, jog tu nesi visiškai aklas. Tai būtų tikrai... bjauru.
- Man keista, kaip jis iš viso sugeba šokinėti ir šypsotis, praėjus vos kelioms valandoms po apakimo, - pareiškė moteris randuotomis rankomis. - Pamenate, kaip prieš porą metų vienas iš būrio akį prarado, kai šią užkliudė strėlė? Visą savaitę nekalbėjo, butelį apsikabinęs. Nors turėjo dar vieną.
- Hmm... Man regis, jau sakiau, - šyptelėjau, atiduodamas Agielei superšaukštą, kad ši  pasemtų dar vieną porciją. - Mano akių raištis gražesnis nei bičiulio Noilio. Tai labai gera priežastis jaustis puikiai.

Jola išlindo iš miško ir atšiureno per žolynus prie laužavietės, irzliai laižydama apatinę lūpą. Nusegusi nuo diržo strėlinę sviedė ją į žolę. Įrėmė rankas į šonus, nužvelgdama visus susirinkusius.
- Ko juokiatės? - pareikalavo.
- Eriko akių raištis gražesnis už Noilio, - šypsojosi Heidė.
Juokui vėl pasikartojus, Jola nupūtė nuo veido plaukų sruogą ir klestelėjo ant rąsto,  neketindama aiškintis, kodėl tai turėtų būti juokinga.  Nurišo lanko templę ir padėjo ginklą sau už nugaros. Ištraukusi iš už diržo peilį pabadė juo kažką, kas buvo pakabinta virš ugnies.
- Prakeiktos strėlės upėje gavo vandens ir visos kreivai šaudo, - suniurnėjo ji. - Pamėginsime medžioti rytoj iš ryto.
Bivilis taip pat prisiartino, tačiau neskubėjo sėstis. Jam labiau patiko kramtyti savo porciją lėtai žingsniuojant ratu susirinkusiųjų užnugaryje.
- Taigi, istoriją! - pakartojo Noilis, pliaukštelėdamas man į kelį.

Šį kartą nebuvo kaip išsisukti. Pasisėdėjimas prie laužo galų gale ir buvo skirtas istorijoms, tad man beliko papasakoti viską nuo tos vietos, kai Agielė paliko mane Nal Badoje. Žinoma, techninės smulkmenos bekuriant kristalų magijos burtus liko nutylėtos. Jeigu jau mano archonė vargiai suvokė, kaip veikia sistema, tai visų kitų intelektui iššūkio mesti nebuvo reikalo. Jolos ir Bivilio kuklūs linktelėjimai tik patvirtino, jog nemėginu niekam kabinti makaronų. Daug sunkiau buvo paprastais žodžiais paaiškinti, kaip aš naudojau burtus praradęs akis. Visi tik dabar suprato, kokia trapi tuo metu buvo situacija – belaukdamas, kol Agielė atgaus rankų jautrumą, turėjau skaičiuoti kiekvieną magijos trupinėlį ir naudoti burtus taip, kad kiekvienas panaudojimas atneštų didžiausią naudą. Ir dar turėjau saugotis, kad mano dėmesys neperšoktų nuo priešų prie draugų – neatsargiai mintyse ištartas „burtažodis“ galėjo atimti regėjimą bet kuriam iš jų.
Sprendžiant iš veidų, paskutinė mintis nebuvo sutikta itin palankiai. Tačiau tada įsikišo Agielė:
- Tokios klaidos gali nutikti bet kurioje magijos srityje, - pareiškė ji. - Būtent dėl to elementus valdantys burtininkai didelio mūšio metu dirba atskirai nuo visų kitų – kad niekas neblaškytų jų dėmesio.
Tokio paaiškinimo užteko gerai nuotaikai atgauti. Tačiau tada Heidė nukreipė savo smalsumą į tą istorijos dalį, kurios tikėjausi mažiausiai:
- O kodėl tau teko pasilikti Nal Badoje ir vytis karavaną?
Agielė įsitempė šalia manęs. Judesys gal ir buvo nežymus, tačiau mano sąmonėje sutilindžiavo pavojaus varpeliai. Tai reiškė – čiaupk burną ir kad nė žodžio apie nelemtą sukubą. Aš jau ir taip buvau vakaro didvyris, minėti naktinių plaštakių ir gėdingų detalių kalėjime nebuvo reikalo.

- Mes jį iš kalėjimo ištraukėme, - kramtė vakarienę Jola, žiūrėdama į žemę. - Panašu, jog Erikas naktį miške žaidė su sukubais ir pavėlavo sugrįžti į miestą prieš užveriant vartus...
Ją pertraukė kimus urzgimas – kuomet visi pastatė ausis, mano archonė nuleido galvą ir pasirėmė veidą rankomis. Atsidusau.
- Gal gali liautis? Ji labai draugiška ir nuoširdi mergaitė.
- Ji mirtinai pavojinga ir galvoja tik apie save, Erikai! - dėbtelėjo į mane šeimininkė. - Vienintelis padaras šiame pasaulyje, kurio ji tikrai nė pirštu nepalies, tai jos pačios archonė! O tau vertėtų laikytis nuo jos kuo toliau!
- Taip, tiesa. Bet... pasistenk įsivaizduoti, kas būtų nutikę, jei Sioneira būtų mane suradusi tada, kai sėdėjome nelaisvėje, - pasiūliau. - Lažinuosi, būčiau nesunkiai susitaręs su ja dėl vienos menkos paslaugos.
- O tai jau visiškos pasakos, - įsiterpė kandus balsas, atsklidęs man iš užnugario. Ūmai atsitokėjau ir pajutau, jog mūsų nedidelis ratelis buvo išaugęs vos ne dvigubai. Pasiklausyti vakaro istorijų buvo susirinkę žmonės ir nuo kitų laužaviečių.
- Ką jūs turite galvoje? - pasukau galvą į šalį. Man už nugaros stovėjo vyras, vilkintis ilgą rūbą, perrištą pintu diržu. Trumpai rėžti plaukai kruopščiai sulaižyti. Tamsaus kristalo auskaras  atrodė šiek tiek per didelis, kad būtų vien papuošalas. Vanagiška nosis bei mažos, išdidžiai primerktos akutės tik paryškino lūpų grimasą. „Radaras“ jį vaizdavo mėlynomis spalvomis. Burtininkas iš Gremori būrio? Skubiai nužvelgiau visus kitus. Pati Eligija stovėjo kitapus mūsų ratelio, pasirėmusi į medžio kamieną ir dabar stebėjo mane neįskaitomu žvilgsniu. Įdomu, ar labai daug ji išgirdo...
- Sioneira? Jos didenybės Lilės Rangdos sevitas? - tuo pačiu tonu tęsė burtininkas. - Ji viena dailiausių demonių, kokias yra tekę regėti šio pasaulio mirtingiesiems. Atsispirti jai negali nė vienas vyras. Ir tu sakai, kad galėtum susitarti su ja, būdamas toks jaunas?

Pala, ko jis apskritai iš manęs norėjo, kalbėdamas tokiu tonu? Ar tai buvo dar viena vietinė pramoga – verbalinis iššūkis prie laužo?
- Kažkaip nenugirdau jūsų vardo, - priminiau jam elementarų mandagumą. - Aš Erikas.
- Magistras Bartolas Ulsas, - pabrėžė jis kiekvieną žodį, nutaisydamas savimi patenkintą šypsenėlę. Na gerai, atpažinau patį pirmą žodį, bet visa kita buvo visiškai negirdėta. Nepaisant gyslose pabudusio antibudulino ir noro sugrūsti visus savo „žygdarbius“ į jo koserę, pirmiau dirstelėjau į Agielę. Tam net neprireikė pasukti galvos, ar pajudinti bent vieną raumenį. Kartais mano burtas yra labai patogus.
Daeva žiūrėjo kažkur į tuštumą, stipriai gniauždama sunertus pirštus. Burtininko vardas jai buvo girdėtas.
- Magistre Bartolai, aš manau, jūs esate visiškai teisus, - ištariau kuo nuoširdžiausiu balsu. Tada grįžau prie savo riebaus kaulo, kurį stengiausi apgraužti jau visą pusvalandį. Jis laukė tęsinio. Panašu, jog visi laukė tęsinio, tačiau aš tokio neturėjau. Akių raištis mano veidą tikriausiai pavertė neįskaitomu.
- Žinoma, kad esu teisus, - galop burbtelėjo Bartolas. - Kai Sioneira pasirodo imperatoriaus rūmų koridoriuose, sargybiniams draudžiama atmerkti akis, kol ji nepradingsta už posūkio. Ne kartą regėjau, kaip patyrę karo veteranai pamiršta savo vadų įsakymus, vos išvydę jos dailų veidą. Dėl šios priežasties ji yra priversta visą laiką nešioti tankų šydą. Tačiau net ir užsidengusi veidą, ji sugeba paskui save pavilioti kiekvieną mažiau patyrusį pažą. Štai koks pavojingas yra jos grožis.

Selėja aukštielninka, jis dainavo serenadą sukubui, stovėdamas per porą žingsnių už nugaros ir spoksodamas man į sprandą! Ūmai pasijutau labai nejaukiai.
- Manau, jūs turėtumėte sakyti tokius komplimentus jai pačiai, magistre, - pravaliau gerklę. - Sioneira dabar gyvena Abrakso akademijoje. Turėtumėte nesunkiai ją surasti Rangdų rezidencijoje.
- Tai buvo faktai, o ne komplimentai! - atsitokėjo jis.
- O... Tada atsiprašau. Taip, jūs ir vėl teisus. Turint galvoje, kad iš visų jos kavalierių išgyvena tik kas ketvirtas, komplimentai skambėtų šiek tiek... kraupiai.

„Tučtuojau čiaupk srėbtuvę, idiote! “ - tilindžiavo Agielės įtempti nervai mano sąmonėje. Jos nelaimei, Bartolas lygiai taip pat grojo mano nervais ir neketino liautis. Jis vaidino riterį, ketinantį apginti savo damos garbę ir net nenujautė, kad ta „dama“ sudorotų jį pusryčiams su visais padurkais. Pala, o gal jis tai nujautė ir labai norėjo tokio galo? Jei mano pasaulyje buvo apstu iškrypėlių, kuo šis blogesnis?
- Magistre Bartolai, ar norėtumėte ją susitikti? - pakeičiau giesmelę, kol jis dar labiau ant manęs neįsižeidė.
- Ką?.. Sioneirą?
- Aha. Šią arba ateinančią naktį ji tikrai pasirodys. Galėčiau nuvesti ją į tamstos palapinę, - pasiūliau kuo nuoširdžiausiai. - Manau, judu tikrai atrastumėte bendrą kalbą!

O kol Sioneira ir Bartolas nagrinės kosmines teorijas bei aptarinės rūmų etikos klausimus, aš galbūt normaliai išsimiegosiu. Tada iš ryto patikrinsiu, ar liko gyvų. Žiū, ir Agielė liks manimi patenkinta.
- Kaip manote? Ar pakankamai optimistiškai skamba toks planas? - pasukau galvą į jo pusę.
Vos ne kas antras kilstelėjo antakius.
- Ak, taip... Optimizmas  - tai... kai tikiesi praleisti naktį sukubo draugijoje ir likti gyvas, - skubiai paaiškinau.
- Kitaip tariant, kvailių viltis? - susumavo Gremori.
- Taip, bet truputį šviesesnis ir malonesnis variantas, - linktelėjau. - Tai žodis iš mano pasaulio. Labai noriu, kad paplistų ir šiame. Vienas iš mano gyvenimo principų.
- Netgi turint galvoje, jog esi Daevos sevitas? - miauktelėjo Bartolas. Jis rimtai prašėsi į dūdą. Jola taip pat nebyliai man pritarė, dėbtelėdama į burtininką aštriu žvilgsniu.
- Patikėkite, Agielė yra puiki archonė, - nusišypsojau jam. - Dvi dienas stengėsi išmokyti mane rūmų etikos. Ir jei gerai pamenu, jums reikėtų iš anksto pasirūpinti gėlėmis ir gaiviaisiais gėrimais, kai Sioneira įžengs į jūsų palapinę, magistre. Tai gali nutikti ir šiąnakt. Jei pageidausite, galiu paprašyti audeklų pirklio surasti tinkamą šydą.
Agielės pamokos nenuėjo veltui. Pirmojo pasimatymo metu, tarp vaikino ir merginos būdavo nuleidžiamas plonas šydas. Dažniausiai baltas, puoštas melsvomis gėlėmis. Jis buvo skirtas tam, kad abu galėtų daugiau dėmesio skirti pokalbiams, o ne vienas kito kūnui. Tokios tradicijos laikėsi ne tik kilmingieji, bet ir vidurinė klasė. Tik prasčiokai galėjo sau leisti daryti ką panorėję.
Bartolas išleido neaiškų garsą, iškvėpdamas per nosį, tada apsisuko ant kulno ir pasitraukė iš  rato. Prie laužo vyravo nejauki įtampa.

Netrukus visus iš sąstingio išvadavo Noilis Krabeda, pasiūlęs linksmą istoriją iš senų dienų, praleistų imperijos kariuomenėje. Gremori bei kiti smalsuoliai sugrįžo prie savo laužaviečių, o Noilio istorijos palengva virto į anekdotų pasakojimą. Visi ėmė noriai dalintis saviškiais, ratu pagal laikrodžio rodyklę. Tegalėjau šypsotis, nes dauguma anekdotų pasirodė pernelyg primityvūs ar pritaikyti čionykščiams papročiams bei veikėjams, kurių dar nežinojau.
Kai atėjo mano eilė, pasistengiau prisiminti kokį nors paprastesnį anekdotą ir netrukus pats sulaukiau panašių atlaidžių šypsenų. Beliko numoti ranka – mūsų humoro suvokimas pernelyg skyrėsi ir nieko negalėjau dėl to padaryti. Kai vėl atėjo mano eilė, prisiminiau istoriją apie vaiduoklius ir šį kartą sulaukiau kur kas didesnio susidomėjimo.
Agielei pradėjus žiovauti, mudu atsisveikinome ir grįžome į pirklio vežimą, kur mums buvo paklotas čiužinys. Anot merginos, tuo metu virš mūsų galvų ryškiai švietė žvaigždės, tik vakarų pusėje, ties horizontu blyksėjo praslenkanti audra. Velniškai norėjau visa tai pamatyti.

- Tu šiandien labai daug šypsojaisi, - pratarė ji, kai mudu jau gulėjome pataluose, klausydamiesi vienas kito kvėpavimo.
- Ar tai blogai?
- Daugiau nei įprastai. Daug daugiau. Tačiau nesi toks linksmas, kokiu dediesi, - kalbėjo tyliai ir beveik užtikrintai.
- Tai daug geriau, nei nuolat prisiminti, jog esu aklas ir liksiu aklas visą gyvenimą, - pratariau pamokomu tonu. - Gerai, nemeluosiu... Ta juoduma aplink mane man kelia siaubą ir kartais nebežinau, ką turėčiau daryti, kur bėgti ar slėptis. Bet tada prisimenu, jog aplink mane yra žmonės ir jie mieliau matytų mane besišypsantį, nei nuolat verkiantį. Prisimenu, jog mano burtas vis dar veikia ir aš galiu matyti veidus, ir...
Po galais, mano balsas ėmė strigti ir žinojau neištempsiąs iki sakinio galo. Kažkuriuo metu užtvanka privalėjo prakiurti, tiktai vis tikėjausi, kad tokią akimirką būsiu kažkur miške, toliau nuo visų.
Agielė akimirksniu atsirado šalia, čiupdama už ausų ir įmurkdydama mano veidą į purius naktinius, skolintus iš pirklio dukters. Dar nė ašara neišsprūdo, o ji jau šnabždėjo kažką man į pakaušį, pirštais glostydama plaukus ir neleisdama atsiplėšti nuo iškirptės. Gėdingiausia akimirka mano gyvenime. Verkiau it mažas vaikas, nežinodamas kaip liautis. Turėjau įtarimą, kad ji išlaikys tai paslaptyje. Ji viską stengėsi laikyti paslaptyje. Gal ir gerai, kad nepatraukiau į mišką - daužyti kumščiu medį būtų vargana terapija palyginus su archonės kūno šiluma.

- Ar tu taip pat pradėjai skaityti mano mintis? - tyliai paklausiau, kai galop viskas baigėsi ir pasijutau nepalyginamai ramesnis. Vis dar nenorėjau atplėšti veido nuo jos drėgnų, šiltų naktinių. Per daug gera. Turbūt vis dar buvau mažas vaikas...
- Ne, - murmtelėjo ji. - Bet aš jaučiu tavo skausmą. Kai tau dūrė akis, mudviejų ryšys  padalino viską abiems. Aš gavau skausmą, o tu savo žaizdas. Kiekvieną kartą, kai sumirksėdavai, skaudėjo ir man. Žolininkės užgydė tavo žaizdas, tačiau jausmas niekur nedingo. Jis tik pasitraukė į kitą vietą, giliau. Jutau jį kiekvieną kartą, kai versdavai save šypsotis. Visai silpnas, tačiau labai nemalonus.
Ji atsiduso giliau, pajudindama pirštus mano plaukuose.
- Džiaugiuosi, kad pagaliau liovėsi. Jau buvau patikėjusi, jog tavo pasaulyje visi neverkia.
- Žinoma, neverkia, - murmtelėjau. - Nilda mane išmokė.
Ji prunkštelėjo ir aš taip pat neišlaikiau, kilstelėdamas veidą.
- Štai, pagaliau. Jau buvau patikėjęs, kad šiame pasaulyje niekas mano humoro nesupranta, - atsargiai traukiausi į savo čiužinio pusę.
- Tu visai nesugebi pasakoti juokingų istorijų, - suraukė nosį, apsikamšydama patalais. Buvau trumpam įjungęs „radarą“, kad galėčiau nusegti ir padėti į šalį sudrėkusį akių raištį. - Tačiau kraupioji istorija man patiko.
- Mhm. Nuo šiol jas ir pasakosiu, kai visi užsinorės pajuokauti, - pasakiau, patogiai įsikasdamas į patalus. - Labanakt, Agi.
- Labanakt, Eri, - plačiai žiovavo ji.

Netrukus iš vienos tamsos panirau į kitą. Sapnavau save, sėdintį medžio viršūnėje, išlindusį virš tankios lapijos ir stebintį ties horizontu slenkančią spalvingą audrą. Virš mano galvos mirksėjo žvaigždės, o vienoje iš žemai pasilikusių palapinių kažkas stengėsi triukšmingai susiporuoti.


* * *


Iš ryto jaučiausi truputį apkvaitęs, mat vis dar turėjau įprotį pramerkti akis ir sutikti ryto saulę. Kai sumirksėjau trečią kartą ir vis tiek nieko nepamačiau, susitelkiau į klausą bei kitus pojūčius. Šiaip ne taip įsitikinau, jog esu visiškai pabudęs. Ir šį kartą netgi nejaučiau didelio noro gailėtis savęs – tebuvau šiek tiek suirzęs. Kada nors ir prie to priprasiu.
Aktyvavęs radaro burtą įsitikinau, jog Agielė tebemiega. Rytas tikrai buvo išaušęs – mane pasitiko paukščių balsai ir lengvas vėjelis. Taip pat keli stovyklautojai jau buvo pabudę ir tvarkėsi aplink savo palapines. Dirstelėjau į juos, ieškodamas pažįstamų veidų ir kaipmat lioviausi segiojęs marškinius, dėmesiui užstrigus ties dviem taškais vienoje iš palapinių.
Paprastai nesu didelis mėgėjas slapčia spoksoti į besidulkinančias poreles, tačiau šiuo atveju  nestovėjau šešėliuose už kampo, ar nespoksojau pro išgręžtą skylę sienoje. Jie buvo netgi kitame stovyklos gale, kur neturėjau jokių reikalų. Tiesiog mačiau abu ir tiek. Ne mano kaltė, jog radaras nepaisė abiejų privatumo.
Už mane truputį vyresnis vaikinas reikliai ir agresyviai glamonėjo šalia tebemiegančią merginą, kuri veikiausiai buvo patyrusi tokį žadinimą nebe pirmą kartą. Vos tik ji pramerkė akis ir ėmė krutėti, meilužis atmetė antklodes ir čiupo merginą už juosmens, stengdamasis pasukti bei paridenti ją į savo pusę. Po pusės minutės negrabaus badymosi alkūnėmis, mergina atsidūrė po vaikinu ir praskėtė kojas, leisdama jam įsiskverbti... na gerai, to reiškinio iš arti neketinau stebėti, nors radaras veikiausiai būtų leidęs suskaičiuoti kiekvieną plauką. Tiesą sakant, veiksmas atrodė toks grubus, kad nejučia atitraukiau savo stebėjimo poziciją per keletą metrų toliau. Merginos veido išraiška pasikeitė labai nežymiai. Atrodė, kad ji vis dar stengiasi atsibusti ir dabar svarsto, ką reikės paruošti pusryčiams. Vyruko nuogas užpakalis kilstelėjo tris – keturis kartus ir jis nuleido visą rytmečio garą tiesiai į tikslą, grieždamas dantimis ir stengdamasis neužriaumoti per visą stovyklą. Jokios kontracepcijos. Mergina mieguistai nusišypsojo ir pakštelėjo jam į skruostą tebelaukdama, kol šis pasiridens į šalį ir leis jai atsikelti. Jos nuogas kūnas buvo šiek tiek pilnesnis už tą vidurkį, prie kurio visi taikstėsi mano  pasaulyje. Veidas apvalutis ir savotiškai simpatiškas, krūtys nedidelės, klubai išraiškingai platėjantys ir... ak, taip – ji galėjo pasigirti visais plaukais, būdingais tikrai, skutimosi reikmenų neišlepintai moteriai.

Apie rytmečio papročius bei lytinio švietimo lygį jaučiausi sužinojęs tikrai daug. Baigiau sagstyti sagas, užsirišau akių raištį ir apgraibomis suradau vežimo duris. Iš vakarykštės kompanijos pakirdusios buvo tik Jola su Tespa. Abi merginos iš naujo kūrė ugnį ir ruošė ginklus – tikriausiai ryto medžioklei. Kol lazdos pagalba ieškojau kelio prie laužavietės, Jola pastebėjo mane ir pakilusi prisiartino.
- Neima miegas? - paklausė, lydėdama prie ugnies.
- Argi dar neišaušo rytas? - nusistebėjau.
- Labai ankstyvas. Maždaug šešta valanda, saulė dar tik kyla.
- Vis tiek nebeužmigsiu, - nusprendžiau. - Judvi į medžioklę?
- Taip, nebent nori kabinti paprastą košę, - sėdo ant rąsto Jola, griebdama savo strėles. - Karavanas gabenasi tik sausas atsargas. Miltai ir kruopos. Visa kita sumedžiojama arba surenkama pakeliui. Mums vakar labai vėlai pasisekė nušauti vos vieną laukinį paršą.
- Mmm... skanus buvo, - prisiminiau. Teisybę pasakius, tai buvo tik ant laužo kepta mėsa. Jokių prieskonių ar druskos. Geriau negu nieko, tačiau tikrai ne šedevras.
- Skanus, bet labai mažas, - murmtelėjo Jola. - Tikėkimės, jog šiandien mums netrukdys jokie plėšikai ir sumedžiosime daugiau. Aš norėčiau laukinės vištos, jų mėsa tokia saldi...
- Galėčiau eiti kartu su jumis, - pasiūliau.
- Ką? - pakėlė žvilgsnį nuo tomahaukų Tespa.
- Erikai, tai medžioklė, o ne grybų ar uogų rinkimas, - nusišypsojo Jola. - Mes negalėsime tavęs visą laiką vesti už rankos.
- Gal. Bet aš galiu jus nuvesti prie grobio, - parodžiau į savo talismanus ant kaklo. - Kam tuščiai klaidžioti, jei galite nueiti tiesiai į tikslą?
- Šimtas juodų demonų... - sumurmėjo Tespa. Abi merginos susižvalgė, tik dabar suvokusios aklo sevito privalumus. Radaro burtas šiuo metu veikė vos šimto žingsnių spinduliu, tačiau netgi to pakako įžiūrėti miške krutančių šernų kvintetą.
- Ar matai ką nors aplink stovyklą? - pasmalsavo Jola.
- Taip, - parodžiau į bandos pusę. - Penkios laukinės kiaulės. Dvi labai stambios. Aštuoniasdešimt žingsnių ir traukia...
Abi merginos dirstelėjo į tą pusę. Jola stvėrė lanką ir strėles, Tespa paruošė tomahaukus ir abi nėrė į krūmus greičiau, nei spėjau baigti.
- ... tolyn, - užbaigiau. Galėjo gi abi palaukti, kol patikrinsiu didesnį plotą. Gal būčiau išvydęs ką nors stambesnio ir skanesnio.

Abiejų žingsniai netrukus nutilo ir aš likau vienui vienas, klausydamasis miško garsų. Kuomet šalia buvo kiti žmonės, man pavykdavo įžvelgti negyvojo pasaulio siluetus šalia jų kūnų. Erdvė tarsi prasiplėsdavo ir nuteikdavo jaukiau. Likęs vienas jaučiausi šiek tiek klaustrofobiškai, apsuptas juodos tuštumos. Šiek tiek gelbėjo girdimi garsai.
Hmm... O kas sakė, kad negaliu medžioti ir pats vienas? Aš vis dar tebeturėjau penkis mažuosius kristalus (Jola prarado vieną plėšikų stovykloje) ir trys iš jų savyje neturėjo jokio burto. Visi jie buvo pilnai įkrauti – Agielė pasirūpino tuo prieš miegą. Turint galvoje, ką man pavyko iškrėsti plėšikų stovykloje, medžioklė turėtų atrodyti visai paprastas darbas.
Nutraukiau vėrinį nuo kaklo ir apgraibomis atskyriau užkerėtus kristalus nuo tuščių. Radaro programą dabar jau mokėjau mintinai, beliko pakeisti keletą smulkių detalių. Norėjau matyti gerokai smulkesnius gyvius ir norėjau matyti juos pusės kilometro atstumu. Akimirką svarsčiau, ar negalėčiau pridėti  dar kažko, kas leistų man įžiūrėti žemės paviršių, tačiau tokia idėja reikalavo apgalvoti visas smulkmenas. Kol kas neturėjau žalio supratimo, kaip tai turėtų veikti, todėl nusprendžiau atidėti mintį vėlesniam laikui. Paruoštą burtą patalpinau į tą patį kristalą, kuris veikė dabar.
Taigi, regima teritorija praplatėjo penkis kartus ir geltonų taškų taip pat sužibo kelissyk daugiau. Išvydau netgi gyvates, kurios tilpo į nurodytus svorio parametrus. Net nugara pagaugais nuėjo. Taip, mes iš tiesų stovyklavome laukinėje gamtoje. Netgi labai laukinėje...
Trumpam išjungiau radarą, kad netrukdytų susikaupti ir griebiausi kito burto. Ankstesniuosius apakinimo bei mirtino smūgio į pakaušį burtus buvau sunaikinęs. Pirmojo man nereikėjo – pernelyg žiaurus bet kokio mūšio atveju. Antrasis medžioklei puikiai tiko, tačiau nebeketinau taškyti kažkieno smegenų po visą mišką. Jola norėjo paukštienos, todėl nusprendžiau pritaikyti burtą kaip tik tokiam grobiui. Paukščiai juk neturi piršto storumo kaukolių, tiesa?

Po kelių minučių jau buvau pasiruošęs medžioklei ir įsitaisiau ant rąsto patogiau. Jola ir Tespa tebetolo mišku, lėtai sekdamos šernų šeimynos pėdsakais. Kol kas palikau jų medžioklės plotus ramybėje, kad neišbaidyčiau grobio. Medžioklinis burtas nežinia ar tiko šerno kaukolei, nors pagunda buvo didelė.
Nukreipęs dėmesį į kitą miško dalį, ėmiau tyrinėti geltonus taškus iš eilės. Turėjau iš anksto susiprasti ir atskirti paukščius kita spalva – apžiūrinėti gyvates, kiškius ir visą kitą smulkmę buvo tikras laiko švaistymas.  Galų gale aptikau kelis riebius plunksnuočius, kuriuos iš bėdos galėjau priskirti peraugusių laukinių vištų kategorijai. Jie laikėsi viename būryje ir įnirtingai kapstė miško žemę, kol du stambesni šeimynos nariai budriai dairėsi pavojaus. Nukreipęs dėmesį į vieną iš jų, balsu sumurmėjau „burtažodį“:
- Kepta višta.
Kinetinis pleištas smogė į aukos galvą, iškaldamas joje juodą, gilią skylę. Pasirodo, smūgis išties galėjo turėti formą – ko visai nepanaudojau plėšikų stovykloje.
Tačiau vištėnas nė nemanė kristi negyvas. Priešingai – jis pašoko į orą ir ėmė įnirtingai plakti sparnais, po akimirkos įlėkdamas tiesiai į medžio kamieną ir kelissyk smogdamas į jį visu kūnu. Visi kiti paukščiai, žinoma, pasibaidė, kiekvienas sprukdamas į savo pusę.

Kas per velnias čia darėsi? Mano auka turėjo kristi negyva, tačiau ji žūtbūt stengėsi išversti savo kūnu medį, nesiliaudama plakti sparnais.
- Palaukit, kvailos vištos... - sumurmėjau, skubiai surasdamas kitą sprunkantį plunksnuotį. Gal su šituo geriau pasiseks.
- Kepta višta, - burbtelėjau.
Sprunkantis paukštis pakeitė kryptį ir movė į krūmus, įstrigdamas tarp šakų. Tačiau jis nė neketino pranykti iš mano radaro. Vis dar buvo gyvas ir kapstėsi vietoje, plakdamas sparnais.
- Betgi jūs ir gajūs, po velniais! - susikeikiau, ieškodamas kitų pabėgėlių. Dar dvi vištelės nusprendė laikytis drauge ir aš nebeketinau žiūrėti, kokį cirką abi nuspręs iškrėsti, gavusios po skylę galvoje. Mano pirmoji auka vis dar buvo gyva ir tebesigalynėjo su medžiu.

Kai pričiupau paskutinę, septintą vištą, pirmoji pagaliau išleido kvapą ir pranyko. Tada man ir dingtelėjo svarbiausia mintis – o kaip aš jas pasieksiu ir parsinešiu? Paskutinės trys dar tebelakstė it be galvų ir aš mačiau kryptį bei atstumą, tačiau vaikščioti vienas po mišką vargiai būčiau pajėgęs.
Žvilgtelėjau į stovyklą, ieškodamas pabudusių žmonių. Seksualioji porelė gamino pusryčius, aš jų nepažinojau. Priešingame stovyklos gale ėmė krutėti dar vienas taškas... Gremori? Ji ką tik išlindo iš palapinės iš traukė pas katę pakasyti jai paausių. Hmm... įdomu, kaip ji maitina savo lūšį. Pati jai medžioja, ar leidžia susimedžioti?..
Luktelėjau, kol mergina pradės dairytis po stovyklą, tada atsistojau ir pamojau jai. Gremori primerkė akis ir pakreipė galvą. Turbūt atrodžiau šiek tiek keistai, modamas jai užrištomis akimis.
Dar viena višta iškeliavo į dausas. Liko dvi matomos.
- Erikai... - lyg ir pasisveikino Gremori, linktelėdama man.
- Eligija, - atsakiau jai tuo pačiu, tik su šypsena. - Galėčiau tikėtis tavo pagalbos?
- Ko tau reikia? - neketino gaišti laiko mergina.
- Palydėsi mane į mišką?
Palauk, tai nuskambėjo kažkaip... blogai. Vos tik susigriebiau, Gremori lūpomis nuslydo lengva, pašaipi šypsena.
- Argi tokiems reikalams neturi savo šeimininkės?
- Ne. Ne tuo reikalu, - kilstelėjau delną. - Tiesiog turiu nuojautą, jog netoliese septynios laukinės vištos ką tik nusižudė ir norėčiau jas parsinešti į stovyklą.
- Nuojautą? - kilstelėjo antakį Gremori. Vakar ji klausėsi mano istorijos, tačiau nebuvau tikras, ar girdėjo tą dalį, kur aptarinėjau „radaro“ burtą.
- Viziją, - linktelėjau. - Regėjimą. Didelės vištos. Turėtų būti skanios. Jei padėsi man, dvi atiteks tau.
- Sutarta, - linktelėjo ji, tikriausiai labiau susidomėjusi vizijomis nei vištomis.
Parodžiau kryptį ir netrukus mudu jau traukėme mišku. Stengiausi stebėti Gremori pėdas ir atkartoti jos žingsnius. Neregint žemės paviršiaus, tai buvo truputį keistas triukas, tačiau gan lengvas.
Pagaliau nudvėsė paskutinė vištelė ir man beliko tikėtis, jog sugebėsiu surasti apytikslę vietą.
- Maždaug šimtas žingsnių tiesiai, - perspėjau Gremori. - Beje, ačiū kad vakar laiku suspėjai į pagalbą. Buvome tikri, jog pastiprinimo visai nesulauksime.
- Tau nevertėtų man dėkoti, - atsiliepė ji abejingu balsu. - Atvedžiau samdinius tam, kad sunaikintume plėšikus. Jūsų būrio gelbėjimas tebuvo pašalinis rezultatas.
Rimtai? Ar jai buvo sunku priimti padėką, ar susitaikyti su mintimi, jog „netyčia“ išgelbėjo Agielę Daevą?..
- Ačiū deivei, - pareiškiau, suvaidindamas stiprų palengvėjimą. - Jau maniau, kad liksiu tau skolingas.
Ji stabtelėjo vos akimirkai, šiek tiek grįžtelėdama atgal. Tada vėl paspartino žingsnį, krimstelėdama lūpos kampą
- Vis pamirštu, jog esi protingesnis nei atrodai, - išgirdau.
- Jei tau palengvės, aš vis dar jaučiuosi dėkingas, kad suspėjai laiku, - nusišypsojau.
- Ar tai reiškia, kad ketini jaustis man skolingas?
- Jei tik nepareikalausi labai daug... taip, kodėl gi ne.
Ji žengė dar kelis žingsnius, tada sustojo, atsisukdama į mane.
- Ar tiesa, kad naudojai kristalų magiją būdamas nelaisvėje? - paklausė.
- Taip.
- Tačiau tu nesi burtininkas, - nežymiai papurtė galvą.
- Bet aš turiu burtininkę, - kryptelėjau veidą stovyklos pusėn. - To užtenka.
- Kaip? - tyrinėjo mano „skolos“ ribas Gremori. Ji išties domėjosi kristalų magija, nepaisant ankstesniojo pareiškimo. Turbūt tai buvo vienintelė sritis, kuria patyliukais domėjosi absoliučiai visi.
- Hmm... Galėčiau atsakyti į šį klausimą, jei atsakysi į mano. Ar žinojai, kad Oksis Morontas savo pamokų metu dėsto visiškas nesąmones?
- Taip, - nė nemirktelėjo Gremori.
- Ir... tu tuo patenkinta? - šiek tiek sutrikau.
- Aš nesu nei patenkinta, nei nepatenkinta, Erikai, - pakeitė pozą Eligija. - Imperijoje šiuo metu nėra nė vieno, kuris apie kristalų magiją pasakytų ką nors daugiau. Išskyrus galbūt tave, jei tik tu ir tavo archonė nemėginate visų apgauti... Vienintelė nauda, kurią Morontas suteikia – jis klaidina visų kitų regionų šeimas. Su daugeliu iš jų mes nesutariame, todėl tai savotiškai naudinga Gremori klanui.
- Tai būtų naudinga tavo klanui, jei jūs patys žinotumėte daugiau nei Morontas, - patikslinau.
Eligijos veidą nutvieskė lengva šypsena.
- Ir dabar tu nori sužinoti dar daugiau iš manęs, - atsidusau.
- Imperijos regionai nėra tokie taikūs tarpusavyje, kaip tau atrodo, - trūktelėjo pečiais mergina. - Mes visi tyliai renkame žinias, kurias sugebame surasti.
- Tada kam reikalingas Abraksas? - nesupratau. - Jei jūs visi kiekvienas savo žiūrite, kam dar mokytis kartu akademijoje?
- Abraksas yra neutrali teritorija, palaikoma visų bendromis pastangomis. Nėra taip, kad visas magijos sritis atstovauja vieni sukčiai. Mano žiniomis, Morontas yra vienintelis toks, tačiau jau sakiau, kodėl esu pasiryžusi taikytis su jo egzistencija. Erikai, ar tu ketini visiems atskleisti jo paslaptį?
- Argi tai nebūtų teisinga?
- Hm... - Eligija pirštu prilietė smakrą. - Tuomet geriau tu nei kas nors kitas.  Sevitas, kuris išmano kristalų magiją ir atskleidžia Abrakse sukčių mokytoją. Taptum žymus ir nė vienas regionas neturėtų priežasties apkaltinti kito.
- Žinai, aš rimtai nekenčiu politikos, - papurčiau galvą. - Tarkime, parodyčiau visiems, jog Morontas yra apgavikas. Kas jam nutiktų?
- Mirtis, žinoma. Mokytojo vieta Abrakse yra pernelyg vertinama, kad būtų patikėta sukčiui. Galų gale, visi regionai moka mokestį, kad mokytojai gautų savo atlyginimus.
- Ir ką visi pasakytų sužinoję, jog Gremori nuslėpė sukčių?
- Būtų daug triukšmo, tačiau galų gale visi ginčai pasibaigtų tuo, jog mes patys mokėjome jam pinigus ir nieko naujo neišmokome, kaip ir visi kiti, - trūktelėjo petį Eligija. - Jei rimtai, man tai nelabai rūpi. Verčiau pasakyk, kaip tu sugebėjai panaudoti magiją, kuri nėra tavo.
- Hmm, - susimąsčiau. - Man davė priemonę, kuri tai leidžia.
- Kas?
- Bijau, jog šioje vietoje mano skola tau baigiasi, - šyptelėjau.
- Agielė puikiai tave išmokė, - linktelėjo mergina. - Saugoti paslaptis nuo priešų, kol ateina laikas jas panaudoti.
- Tu nesi mano priešas, - šyptelėjau kreivai. - Agielė apie tave taip galvoja, bet aš dar neturėjau rimtos priežasties laikyti tavęs priešu. Tik negaliu tvirtinti, jog man ypač patiko tavo manipuliacijos Abrakse. Jei ateityje jų nekartotum, pasijusčiau daug geriau... gal mes paskubėkime, kol mūsų vištų nesusirinko laukiniai žvėrys?
Gremori mąsliai linktelėjo, žengdama nurodyta kryptimi.
- Jei aš tau nesu priešas, tada kas? - paklausė netrukus.
- Jei visiškai tiksliai... esi nepakenčiamai tyli mergina, kurią pamatęs dažniausiai neturiu supratimo, ką turėčiau apie ją galvoti, - pasakiau tiesiai šviesiai. - Antra vertus, man tikrai patinka tavo lūšis.

Tyla. Eligija stabtelėjo prie vieno iš medžių ir atsirėmė į jį ranka, nulenkdama galvą. Ar ji supyko? Vėl per daug pasakiau? Aaa šūds... Daeva mane užmuš.
Skubiai žvilgtelėjau į jos melsvą atvaizdą iš kitos pusės ir vos neišvirtau iš kojų. Ji juokėsi. Pirmą kartą mačiau ją besijuokiančią ir besistengiančią neišleisti nė garso. Tiesą sakant, Eligija netgi nustojo buvusi pilka pele - plati šypsena jai puikiai tiko.
- Vištos, - priminiau jai atsargiai. - Kai baigsi kikenti, prisimink vištas...
- Užsičiaupk! - neišlaikė ji, akimirkai grįžtelėdama į mano pusę. Tačiau vėl nusisuko, delnu pridengdama šypseną.


* * *


- Tai ne vištos, - sunkiai alsavo Gremori, persimetusi per petį karties galą. - Tai karališkieji borkotai. Turguje už vieną lengvai gautum penkiolika didžiųjų dranų. Kaip tau iš viso pavyko juos rasti?
- Sumauta magija, - iškvėpiau, palinkęs po savo karties galu. - Verčiau dabar neklausk.
Tarp mudviejų, pakabinti ant tvirtos karties linksmai siūbavo septyni paukščiai. Vienintelė bėda buvo ta, jog tai buvo tikrai DIDELI paukščiai. Panašu, jog bežiūrėdamas į juos radaru neteisingai įvertinau dydį. Dabar visi buvo negyvi ir apskritai jų negalėjau matyti, tačiau užteko pajusti, kaip karties svoris grasina susmeigti mane į nors kiek minkštesnę miško žemę.
- Labai tikiuosi, jog šie šūdžiai skanūs, - urzgiau pro sukąstus dantis.
- Delikatesas, - iškvėpė Gremori. - Nepamiršk, jog pažadėjai du man.
- Duosiu ir tris, jei priimsi į svečius, kai atvyksime į Lorną, - sugalvojau.
- Manai, Daeva sutiks paaukoti valandėlę savo brangaus laiko prie arbatos puodelio su Gremori šeima?
- Gal ir ne. Bet tu savo palociuose laikai Artūrą. Noriu pažiūrėti, kaip jam sekasi.
Ji sunkiai alsavo, svarstydama mano pasiūlymą. Miško pakraštys jau buvo čia pat, tuoj kas nors nuims nuo mūsų pečių borkotų vėrinį, kad juos kur puodas...
- Ei, žiūrėkit! - išgirdau nustebusio Noilio balsą. Mes taikėmės tiesiai prie laužavietės, kur jau buvo susirinkusi dalis vakarykštės kompanijos. Mano laimei, Agielė vis dar miegojo.

Perdavėme savo nešulį Noiliui su Medžiotoju ir abu lengviau atsidusome. Neištvėręs nusitraukiau nuo galvos akių raištį, po kuriuo kaupėsi prakaitas.
- Judu negalėjote palaukti kitų medžiotojų? - šypsojosi Noilis.
- Mes nemedžiojome, - papurčiau galvą. - Visai netyčia pastebėjau, kaip šie septyni draugiškai iškrito iš medžio ir visi kaip vienas nusisuko sprandus. Spėju, jog smarkiai nusivylė gyvenimu. Beliko nueiti ir susirinkti. Tiesa, trys priklauso Gremori.
- Du, - pataisė mergina, atgavusi kvapą bei ramų veidą. - Trijų nespėsime sudoroti iki vakaro. Mėsa jau bus įgavusi kvapą. Verčiau išdalink kitiems, arba iškeisk į ką nors.
- O kaip dėl arbatėlės Lornoje?
Gremori tyrinėjo mano veidą, ypač tą vieną akį, kurią durklas buvo pervėręs kiaurai vokus. Žaizda buvo užgydyta magijos pagalba ir teliko randas, kurį galėjau apčiuopti. Nemačiau jokio reikalo atmerkti akis.
- Galėčiau tave pakviesti į svečius ir be jokio kyšio, Erikai. Tik nežinau, ar tavo archonė labai tuo apsidžiaugs.
- Sugalvosiu ką nors, - linktelėjau.
- Neabejoju. Ir jei vis dar norėsi pasijusti man skolingas, tik tark žodį.
Ji čiupo du paukštukus už kojų ir ėmė tempti abu prie savo palapinės, kur Maaro lūšis susidomėjusi stebėjo savo šeimininkę ir uostė orą, nujausdama vaišes.


Pasirodo, penkių karališkųjų borkotų buvo per daug netgi mūsų gausiai kompanijai. Vieną iš manęs nupirko karavanui vadovaujantis pirklys. Būdamas tikras pirklys, derybų metu jis pasistengė apsukti mane aplink pirštą. Pernelyg nesispyriojau, nes dvylika didžiųjų dranų vis tiek atrodė geras pelnas. Kai nubudusi Agielė apie tai išgirdo, pasišovė rimtai mane išmokyti derybų meno. Anot jos, turėdamas savo rankose vertingą prekę, negalėjau derėtis tik su vienu pirkėju. Kažkur šalia turėjo sukiotis dar vienas, trokštantis to paties ir...
Toliau nebesiklausiau, nes pabudo abi žolininkės ir aš nuskubėjau pas jas iškeisti ką tik gautų pinigų į druską, prieskonius ir kitas miškų bei pievų gėrybes.  Paskutinę akimirką Agielė suspėjo atimti iš manęs daugiau nei pusę sumos ir atidėti ją tolesnei kelionei.
Dar vienas borkotas atiteko magistrui Bartolui Ulsui ir jo nedidelei kompanijai. Pats burtininkas ne itin apsidžiaugė mane išvydęs, tačiau delikatesas yra delikatesas. Kol Agielė skaičiavo iš manęs konfiskuotus pinigus, pardaviau antrą paukštį už dešimt didžiųjų dranų, praleidęs vos ne visas svarbiausias derybų vietas. Vyrai liko nesupratę.
Dauguma iš jų, keliaujančių su pirklių karavanu, patys buvo užkietėję prekeivos ir pakeliui nesibodėjo sukti vienokį ar kitokį biznį. Galų gale kelias nebuvo visai tuščias – retsykiais mes susidurdavome su pavieniais keliautojais ar medžiotojais, kurie turėdavo ką iškeisti į kitas prekes, arba naudodavosi proga, jog šį kartą jiems nereikės pėdinti dvi ar tris dienas iki artimiausio kaimo. Kam vargti, jei va, parduotuvė ant ratų atvažiuoja?
Taigi, biznis virė netgi pakeliui. Visi norėjo vakare bei iš ryto sočiai pavalgyti, praskalauti gerklę vynu ar prisiglausti vienai naktelei šalia moters (vienas iš vežimų, pasirodo, buvo tarsi mini viešnamis ant ratų). Viskas apgalvota ir palaiminta paties dievo Pelno.
Nenuostabu, jog į mane jie žiūrėjo kreiva akimi, džiaugdamiesi pigiai įsigiję brangų delikatesą. Mano tikslas buvo daug paprastesnis – greitai gauti pinigų ir nešvaistyti tuščiai laiko. Tie du paukščiai man kainavo vos dešimt minučių valkiojimosi mišku ir neiššvaisčiau nė vienos brangios strėlės. Atmetus visas išlaidas, galėjau sočiai prasimaitinti pusę mėnesio.

Agielė vos nenukando man galvos, išgirdusi apie antrą sandėrį.
- Ar tu nieko nepasimokei iš to, ką anksčiau sakiau?! - įsikibo į atlapus.
- Ar mes dabar galime įsigyti palapinę? - paklausiau.
- Taip, bet...
- Ar mums liktų pinigų keturiems balnakrepšiams, antklodėms ir atsarginiams rūbams? - skaičiavau.
- Mums būtų likę ir kam nors daugiau!
- Miškuose bėgioja pakankamai borkotų, - trūktelėjau pečiais.
- Tikrai? - sukluso ji. - Palauk... koks skirtumas, jei tu juos visus pardavinėji už skatikus?!
- Ne, aš pardaviau du pirmuosius už skatikus. Man reikėjo greitų pinigų, - paaiškinau. - Visus kitus galėsi pardavinėti pati.
Ji žiūrėjo kažkur į žemę, tikriausiai galvodama apie būsimas derybas. Rimtai, šių vietinių atrakcijų aš kol kas visai nesupratau.
- Mmm... Man reikėtų pasikalbėti su Jola, - sugalvojau. - Miške turėtų būti ir kitų, retesnių delikatesų, nei vien peraugusios vištos, tiesa?
- Jei pagautum bent vieną pelkinę rudakaklę, tuomet... - Agielė ūmai dirstelėjo į mane, ką tik suvokusi idėją. - Eime!
Nutvėrusi už rankos nusitempė į tą patį vežimą, kuriame nakvojome. Pakeliui pastebėjau, jog abi merginos jau grįžo į stovyklą su dviem šernais ir dabar visi svarstė, ką su jais daryti. Panašu, jog karavanas šį rytą nusprendė pakeisti dietą ir aš buvau dėl to kaltas.

- Gerai. Noriu, kad niekam netartum nė žodžio, kaip tu tai darai, - užvėrė vežimo duris mergina. - Jei ims sklisti kalbos apie tokią magiją, dar kas nors sugalvos tave patį parduoti, naktį suvynioję į antklodę.
- Vaje... Tavo akys taip godžiai blizga, - pajuokavau, nors jos akys iš tiesų žėrėjo, tarsi išvydusios pakastą lobį.
- Tarsi tu nenorėtum lengvo pelno! - atsikirto ji.
- Taip, bet kas nutiko turtingos šeimos atžalai, kuri turi absoliučiai viską?
- Ji šiuo metu basa, susitaikyk.
Mergina pakramtė lūpą.
- Kai ateis mūsų eilė joti į žvalgybą, sugalvosime planą dėmesiui nuo tavęs nukreipti, - garsiai svarstė Agielė. - Mums reikės Jolos, ji vienintelė šaudo lanku. Ir vieno laisvo žirgo grobiui gabenti... šių dabar turime pakankamai po plėšikų antpuolio. Gal reikėtų paimti porą...
- Deive aukštielninka, o aš tik norėjau kelių vištų pusryčiams... - atsidusau. - Dabar tu mane versi visas pakeliui sutiktas galabyti, tiesa?
Ji keletą sekundžių spoksojo į mane susidomėjusi.
- Ką tu ten apie deivę pasakei?..


* * *

Mūsų laukė dar mažiausiai viena naktis laukinėje gamtoje – su sąlyga, kad nelūš nė vienas vežimo ratas, ašis ar dar kokia nors ilgai taisoma detalė. Anot pirklių, tokios avarijos prasidėdavo tarp trečios ir ketvirtos kelionės dienų, kai kelio nelygumai atkratydavo viską, kas galėjo atsikratyti.
Kol kas mums šypsojosi laimė. Karavanas buvo pasilikęs toli užnugaryje, pakeliui aptikome vos vieną audros išverstą medį ir savo nedidelį būrelį papildėme dviem laisvais žirgais, pažadėję vakare juos sugrąžinti.
Ką daryti su konfiskuota žirgų banda iš plėšikų stovyklos, karavano vadai kol kas nenusprendė. Tik girdėjau, jog dėl ristūnų virė ginčai – visi norėjo juos kažkaip pasidalinti, tačiau nežinojo, kaip. Teoriškai, grobis priklausė Eligijai Gremori, kuri organizavo karinę kampaniją, tačiau ji žirgų nenorėjo.  Tačiau sutiko juos padalinti likusiems kampanijos dalyviams, kai turės laiko. Nepaisant to, kai kurie jau garsiai skaičiavo būsimą pelną, tuo gerokai piktindami kitus. Žodžiu, aš tikrai džiaugiausi jodamas už kilometro nuo visos tos kapitalistinės košės.

Kad negaiščiau laiko veltui, patikėjau apylinkių stebėjimą Biviliui, skubiai sumeistravęs jam patį paprasčiausią „radaro“ talismaną. Burtas rodė tik žmones ir to turėjo užtekti. Agielė tyliai pasikuždėjo su Jola ir mes trise jojome patys paskutiniai. Diena jau buvo persiritusi per pusiaują ir netrukus turėjo prasidėti „karštosios“ valandos, kai kiekvienas sugebantis medžioti pradėdavo dairytis sau ir savo kaimynui vakarienės.
Taigi, Jola nupasakojo poros retesnių „delikatesų“ išvaizdą, aš perprogramavau kristalą, kad šis rodytų paukščius žalsva spalva ir „medžioklės sezonas“ buvo atidarytas. Agielė rūpinosi, kad nė vienas iš naudojamų kristalų nepritrūktų magijos.

Netrukus visiškai įsitikinau, kad šiame pasaulyje man veikiausiai bus lemta mirti cholesterolio užkištomis kraujagyslėmis – ko jau ko, o mėsos aplink mus buvo į valias. Žinoma, į stambius žolėdžius galėjau tik žiūrėti – niekas nenorėjo prasidėti su gyviais, kurių negyvų neįmanoma pajudinti iš vietos, ypač žvalgybos metu.
Po pusvalandžio dairymosi bei seilių varvinimo (Agielė nepraleido progos pati priliesti talismaną), man pavyko pagaliau atpažinti tai, apie ką Jola pasakojo. Paukštukai buvo nedideli ir laikėsi šalia pelkėtų vietų, dažniausiai po du arba keturis. Beliko panaudoti „keptos vištos“ burtus ir parodyti Jolai, kurioje vietoje surinkti grobį. Su savo gyvybėmis atsisveikino ir kelios riebios gyvatės, pasipainiojusios pernelyg arti pelkėmis brendančios merginos, tačiau jų mėsa  nesudomino nė vieno. Užtai išgirdusi mano savadarbį „burtažodį“, Agielė neišlaikiusi ėmė juoktis ir kvatojosi tol, kol mus pakeisti atjojo pamaina. Iki to laiko abu nešuliniai žirgai jau buvo pilnai apkrauti ypač delikačiu grobiu – tiek skonio, tiek kainos atžvilgiais.

Kai sulaukėme karavano, mano archonė nieko nelaukdama ėmėsi verslo dalies. Pasilikome sau pakankamai, kad nė vienas neliktų alkanas, o perteklius netrukus buvo išgraibstytas aukciono principu. Mažiausia kaina – penkios didžiosios dranos. Tokia buvo pasiūlyta įkarščiui slūgstant, kai visus riebiausius paukštukus išpirko už gerokai stambesnes sumas. Galų gale pati Daeva atrodė pernelyg patenkinta rezultatais, kad rūpintųsi kiekviena moneta. Visa garbė (ir dalis sumos) atiteko Jolai – sėkmingiausiai šios dienos medžiotojai.

Pagaliau mes vėl turėjome palapinę, dalį būtiniausių rūbų, šiltas antklodes ir naujus balnakrepšius. Ir dar galėjome nusipirkti Lornoje viską, ko neturėjo karavano pirkliai. Mane netgi buvo apėmusi maža „aukso“ karštinė. Kai vakare visi sustojo dar vienai nakvynei (anot Agielės, mes dabar buvome plačioje prerijoje tarp miškų, kurioje stūksojo keli masyvūs uolų pirštai), aš nejučia pradėjau svarstyti planus apie rytdienos medžioklę. Daeva netrukus mane sulaikė:
- Erikai, mes nebegalime pakartoti tokios prekybos antrą kartą, - pasakė ji.
- Kodėl? Mums šiandien visai gerai sekėsi, - entuziastingai paprieštaravau.
- Na taip. Neabejoju, kad rytoj medžioklė taip pat pasisektų, tačiau neužmiršk, kur mes esame. Pirkliai traukia į Lorną ne tam, kad pravalgytų visus pinigus pakeliui. Šios dienos delikatesai jiems buvo netikėta staigmena ir aš pati mačiau, kaip daugelis tiesiog užsimiršo leisdami pinigus. Tačiau rytoj į mus visi žiūrės kreivai, jei mėginsime pakartoti tą patį. Niekas nenorės prarasti pinigų, tačiau visi norės skaniai pavalgyti. Pats pagalvok.
Apsidairiau po stovyklą, šį kartą klegančią daug linksmiau nei vakar. Kadangi mes buvome prerijoje, ugnį visi kūreno gerokai mažesnę, taupydami atsigabentas malkas. Čirškinamos paukštienos kvapas varė iš proto ne mane vieną.
- Tikriausiai tavo tiesa, - linktelėjau.
- Mes jau ir taip turime visą kapšą – daugiau nei aštuoniasdešimt dranų. Kai išjojome iš Abrakso, turėjau beveik dusyk mažiau. Ir netgi tada žinojau, kad to užteks nukeliauti pirmyn ir atgal, įskaičiuojant netgi tas išlaidas, kurių pareikalavai pakeliui. Ši suma, kurią turiu dabar, paprastai yra laikoma pavojinga. Žmonės vengia patys vieni nešiotis tokius pinigus.
- Ir aš norėjau juos paversti į dar pavojingesnius, - sumurmėjau. Agielė nusišypsojo, žiūrėdama į laužo pusę, kur Bivilis su Noiliu trynė mano įsigytais prieskoniais kepti paruoštą mėsą.
Mudu jau buvome pastatę šįryt pirktą palapinę ir dabar sėdėjome prieangyje, dalindamiesi dienos įspūdžiais. Tiesą sakant, aš jau buvau primiršęs, kad norėčiau grįžti namo, į savo pasaulį. Aklas, pavojingai turtingas ir beveik laimingas.
Matyt, per daug paukštienos suvalgiau...

* * *


Aklam žmogui prerija yra tarsi rojaus sodas. Nemeluoju. Kai žinai, jog artimiausias miškas maždaug už poros kilometrų ir magijos dėka sugebi įžiūrėti, kas ir kur aplink tave kruta, lygi prerijos žemė atrodo tarsi savaime suprantama. Eini ir už nieko nekliūni. Na gerai, žolės aplink batus pinasi, bet velniai jų nematė. Aš laimingas vien dėl to, jog galiu pats vienas nueiti atokiau į šalį, kur laužo šviesos nebesiekia, prasegti kelnes ir pašvilpauti, kaip motušės gamtos buvo numatyta nuo tos akimirkos, kai sugalvojau paragauti tos raugintos šlykštynės. Ją mums pilstė už dyką – arba norėjo už delikatesus atsidėkoti, arba pakeliui sugedo. Sprendžiant iš to, kaip greitai užsinorėjau palakstyti, įtariau antrą variantą.
- Ei... - pečius netikėtai apsivijo rankos ir į ausį dvelktelėjo vėjelis, nebūdingas tokiam vėsiam vakarui. Mano kelnės tik per stebuklą išvengė liūdniausio visų kelnių likimo – tapti šlapiomis ir prikrautomis.  Krūptelėjau, riktelėjau ir stryktelėjau kuo toliau nuo glamonių maniako. Kojoms susipynus, suspėjau rankomis įsiremti į žemę, kol neišsitiesiau paslikas.
- K... kas... - išlemenau tarškančiais dantimis, stengdamasis atsistoti. Buvau visiškai tikras, jog šioje vietoje esu vienas – visi sumauti „radaro“ taškai tebespingsojo mažiausiai už šimto žingsnių.
- Erikai, betgi čia tik aš.
Eina sau – balsas buvo, o radaras vis tiek nieko nerodė! Tačiau smegenys ėmė pamažu atsigauti nuo šoko ir aš neužtikrintai cyptelėjau:
- S... sioneira?
- Taip?

Bet... bet... Stop, palauk truputį. Žmonės, žvėrys ir paukščiai... Idiotas – Sioneira nepriklausė nė vienai kategorijai. Ji buvo demonė. Mano sumautas burtas turėjo spragą! Jis pražiopsojo visus demonus, drakonus ir vaiduoklius...  Na gerai – pastarųjų nenorėjau matyti visai, nebent kuris nors imtų kas vakarą bilsnoti man į langus.
- Ačiū deivei... - atsidusau lengviau. Čia buvo tik savanaudė, amžinai sąžininga Sioneira. Valio man.
Jos rankos vėl palietė mane, tik šį kartą reikliau – ji pasuko mano veidą, perbraukdama pirštais akių raištį.
- Kas nutiko tavo akims?
- Plėšikai, - teberaminau spurdančią širdį. - Vakar pakliuvome į pasalą. Vienam iš jų nepatiko mano žvilgsnis.
- Kur tiksliai? - ūmai sugriežtėjo jos balsas. Oho, kažkas supyko?
- Nebesvarbu. Visi negyvi, - apgraibomis suradau jos rankas. - Argi tu neturėtum kovoti tik už savo šeimininkę?
- Aš ir nebūčiau kovojusi, - grumėjo ji. - Man tereikėtų nusimesti rūbus, pasilenkti ir jie patys mielai nusižudytų. Ar esi tikras, jog neliko gyvų?
- Kas juos žino, gal keli ir liko, - sumurmėjau, trokšdamas kuo greičiau atsikratyti nemalonaus reginio – dailių formų Sioneiros, apsuptos keturiasdešimties purvinų, dvokiančių plėšikų. - Bet tau nereikėtų dėl jų vargintis. Gremori nušlavė visą stovyklą nuo žemės paviršiaus.
- Mmf! - atsklido piktokas atsakymas.
- Aš pats kelis nudėjau.
- Mmff...
- Ir tavęs mūsų stovykloje vienas gerbėjas laukia, - prisiminiau, mostelėdamas nykščiu per petį.
- Mf... Kas toks?
- Vardu magistras Bartolas Upsas. Ar Ulsas... Kažkuris iš dviejų.
- Pirmą kartą girdžiu tokį, - murmėjo ji. - Ar tavo akys... greitai atsigaus?
Kažkodėl nuo tokio klausimo mane suėmė juokas.
- Sioneira, žmonės nuo tokių žaizdų neatsigauna, - papurčiau galvą. - Turbūt tavo toks klausimas reiškia, kad tau aklumas visai negresia.
- Tu manęs nebegalėsi matyti? - išgirdau nerimo gaidas jos balse.
- Nesu tikras. Aš vis dar stengiuosi surasti burtą, kuris man pakeistų įprastą regėjimą. Šiuo metu galiu matyti žmones, tačiau pamiršau, jog tu nesi žmogus – todėl mane ir išgąsdinai, kai pasirodei tarsi iš niekur.
- Mm... Bet tu vis dar galėsi glostyti mano plaukus, tiesa? Su laiminga pabaiga...
Mane vėl suėmė juokas. Ji tikrai niekada nesikeitė.
- Šį vakarą ketinau paieškoti tinkamo burto savo regėjimui, - šypsojausi. - Bet, kaip jau sakiau, stovykloje tavęs laukia magistras Bartolas. Nežinau, iš kur jis tave pažįsta, tačiau vakar turėjau garbę išgirsti jo arijas apie tavo grožį. Nori pamatyti jį?
- Ne, - atsiduso ji. - Bet jei atsiųstum jį čionai, man šiandien nebereikėtų ieškoti vakarienės.


Regis, paukštiena šiuo metu buvo pats populiariausias užkandis, tik dar nežinojau, kuriai rūšiai priskirti magistrą Bartolą. Taikos vardan apkabinau Sioneirą ir pakedenau jos garbanas, kaip ji labiausiai mėgo. Tada nuėjau pasižiūrėti, ar burtininkas dar nenuėjo miegoti. Ne, jis nemiegojo ir netgi nebuvo labai įkaušęs. Turėjau pakartoti naujieną kelis kartus ir kiekvieną kartą vis detaliau, kol jis pagaliau įtikėjo, kad iš jo nesityčioju. Jo laukė pati Dailiausia Visatoje Demonė, Trissyk Imperatoriaus Rūmų Numylėtinė, Nepažymėtų Kapų Karalienė Sioneira.
Dėl viso pikto palydėjau jį apytiksle kryptimi, kol jis pagaliau pats įžiūrėjo patamsyje lūkuriuojančią merginą.

Nežinau, ar jiedu tikrai nagrinėjo kosmines teorijas bei rūmų etikos klausimus, tačiau paryčiais Bartolas parsivilko atgal į stovyklą – vos gyvas, pamėlusiais paakiais, tirtančiomis kojomis ir... be galo man dėkingas. Prisiekiu, kartais aš tikrai nesuprantu šių žmonių.
2016-03-03 09:43
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2016-10-16 12:35
Aurimaz
Dėkui visiems, kad minite geru ar beveik geru žodžiu :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-10-15 20:49
Nuostabu,Aurimai,nekreipk dėmesio į tuos komentarus,esi talentas,skaičiau kūrinį neatsitraukdamas,turi nuostabu savo stilių linkiu tolimesnės sėkmės ir laukiu knygos.Rekomendavau šį kūrinį savo draugams ir pažįstamiems .
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-08-02 01:38
St Sebastianas
Iš pradžių buvo minčių atskirai komentuoti dalis, bet... Na, gal pradėsiu nuo pat pradžių. Tu esi tikrai geras autorius, bet kuriantis ne visai mane dominančioje srityje. Sevitą pradėjau skaityti, nes netyčia paklikinau ne ant to kūrinio (nekenčiu touchpadų). Šiuolaikinis žmogus patekęs į magijos pasaulį... c'mon! Na, negi negalima išspausti ko nors originalesnio? Ir baisiausia, kad kūrinys sukurtas ant tokio neoriginalaus pagrindo sugebėjo prikaustyti mano dėmesį. Nors prikaustyti tai dar švelniai pasakyta. Į geriausio draugo vestuves ėjau miegojęs gal keturias valandas, nes prieš tai skaičiau "Sevitą". Ant pirštų galiu suskaičiuoti kūrinius kuriuos taip skaičiau. Žodžiu, potencialų knygos pirkėją jau turi.

Dabar laikas pakedenti tavo kudlas. Manau, kad kiek užsižaidei su sukubu. Na, lyg ir viskas gerai, tačiau dar akademijoje tai jau tapo kiek atsibostančiu personažu. Kai jos kiek apmažėjo ji vėl pasidarė daugiau mažiau normalus personažas, bet ne toks laukiamas kraip Gremori. 

Turiu pripažinti, tikrai nustebinai išbadydamas akis pagrindiniam personažui. Tačiau viso to atlikimas... Pagal nupasakotą Eriko reakciją, atrodo, kad vyrukas galėtų pasakoti anekdotus apie Hitlerį tuomet, kai gestapas replėmis jam rautų nagus. Kiek pamenu rimtesnius susidūrimus su medicina, džiaugsmo nekeldavo pojūčiai baigiantis nuskausminamiesiems. Ypač atsižvelgus į tai, kad chirurgas nežaisdavo su tokia jautria vieta kaip akis. Tekste viskas gaunasi velniškai paprastai ir lengvai. 

Kalba išmokstama labai lengvai ir greitai. Suprantu, kad magija ir taip toliau, tačiau vis dėl to norėtųsi pereinamojo laikotarpio. Na, tarkim, užsimovęs žiedą, viskas ok, viską supranta, nusiėmė žiedą, dalis pokalbių jam suprantama. Tarkime iš sakinio du žodžiai suprantami, trys ne. Atsižvelgus į tai, kad Abrakse visi sako ne ką galvoja, būtų galima pakonstruoti dviprasmiškų sakinių, labai tinkančių prie pasakojimo stiliaus.

Nelabai patiko kai kurių žodžių naudojimas, nes skaitant jis sukuria nereikalingą dviprasmybę. Bet dabar greituoju būdu negaliu surasti. Jei norėsi galėsiu peržvelgti kūrinį dar kartą ir surasti kas kliuvo.

Tikrai džiaugiuosi, kad šis kūrinys sulaukė susidomėjimo iš plačiųjų vandenų ir tikrai gaila, kad artimiausiu metu negalėsiu stebėti Eriko nuotykių.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-03-04 17:26
Aurimaz
Jei tie "spaudos ženklai" yra tekstas be tarpų, tai bus apytiksliai 1,2 mln. ženklų.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-03-04 13:53
pikta kaip širšė
O kokios apimties (spaudos ženklais) planuoji pirmą knygą?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-03-04 13:38
Aurimaz
Nesakau dar nieko. Tik žinau, kad pirma knyga bus parašyta maždaug po mėnesio.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-03-04 11:44
Meškiukas
O tu pakankamai bjaurus katinas :/ vat.
Kuriam, knygyne, sakei, nusipirkt bus galima?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-03-04 11:08
pikta kaip širšė
Nu ką išeini su trenksmu taip sakant? :-)
Ačiū už tuos 16 smagių skaitinių. Lauksiu knygos. Sėkmės ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą