Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 21 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Už devynių žolynų, už devynių pievų gyveno vabalas Baisovičius. Kas toksai? Baisovičius? Na, taip, žinau, kad nustebote, bet jo vardas ne šiaip sau toks. Jis buvo visų vabalų, vabalyčių ir vabaliukų baisiausias vabalas. Prie jo juodai, o gal rudai taškuotos krūtinės kybojo trijų colių barzda. Vabalų pasaulyje, tai buvo lygu dviaukščiui namui. Kur tik jis eidavo, ten iš paskos, viską griaudama, šliaužė jo barzda. Bet būtų buvę labai gerai, jeigu tik jo barzda būtų tokia siaubinga… Vabalas visada vaikščiodavo susiraukęs, lyg rūgštynių būtų prisivalgęs. O, kad visada buvo susiraukęs tai jo veidą išvagojo didžiulės, didžiuliausios raukšlės. Galiu pasakyti, kad tos raukšlės lengvai pralenktų Jūsų, mielieji mano skaitytojai, mažyles raukšlytes. Bet tai dar niekis, palyginus su tuo, kaip jo bijojo visi Vabalinmiesčio gyventojai. Vos tik, jis išeidavo iš savo didelės irštvos, miesto gyventojai išsilakstydavo kas kur gali – vieni namo, kiti pas kaimyną, nespėję atbėgti į savo namus, o dar kiti spėdavo pasislėpti tik už kokio namo kampo. O neduok, Vabaldievi, jis užsukdavo į kokią nors parduotuvėlę ar užeigą… Pardavėjai išsigandę stovėdavo prie prekystalio ir Baisovičiui atiduodavo viską nemokamai. Ir sausainius, ir salotas, ir netgi brangiausius vabaliukšifonus – vabalų telefonus. 
Bet po daug kančių metų, vabalai suprato, kad ilgiau taip tęstis nebegali ir surengė pasitarimą Vabalinmiesčio karaliaus rūmuose. Susirinko visi miestelio gyventojai, išskyrus vabalą Baisovičių, mat pasitarimą vabalai rengė būtent tuo laiku, kai Baisovičius ilgai ir nuobodžiai šukavosi savo barzdą. Pasitarimo pradžią skelbė žiogų smuikų simfonija. Po nuostabios lyriškos muzikos, rūmų vidurį įsižiebė šviesos ir į sceną įžengė karalius. Tvirtai ir užtikrintai atsitojęs scenoje, jis pradėjo savo kalbą:

- Sveiki visi, ištikimieji Vabalinmiesčio gyventojai. Šiandien į šį iškilmigą pasitarimą mes susirinkome aptarti jau daug metų mus alinančio vabalo Baisovičiaus lemties. Ilgai galvojau kaip nugalėti jį ir nutariau surengti vabalinriterių rungtynes! Visi žinote, kad prieš aštoniolika metų gimė mano gražuolė duktė, kuriai pats laikas ištekėti už narsaus ir drąsaus riterio. Riteris, kuris susidoros su Baisovičiumi galės vesti mano dukrą ir jam atiteks pusė mano karalystės.

Rūmuose kilo šurmulys:,, Mano sūnus laimės šias rungtynes”,, Niekas nenugalės Baisovičiaus”,, Tik tikras drąsuolis įveiks Baisovičių”.
- Tylos! – sušuko karalius ir pridūrė – skelbiu rungtynių pradžią!
Pasitarimas buvo baiktas, tačiau kiekvieno Vabalinmiesčio gyventojo galvoje kirbėjo vis dar ta pati mintis,, Kas susidoros su Baisovičium? ”. Bet labiausiai tuo buvo susirūpinės vabalas Bronius. Bronius nebuvo labai mėgiamas miestelio, visi žinojo, kad pas Bronių nieko negali paprašyti, mat šis buvo didis tinginys. Tačiau dabar vabalas, išgirdęs kokie apdovanojimai laukia riterio, labai susirūpino kaip jam nugalėti Baisovičių.
Tik grįžęs namo Broniukas puolė gamintis treniruoklių. Juk Bronelio rankų raumenys jau seniai nudžiūvę, o be raumenų apie gražuolės ranką tik pasvajoti! Taigi nieko nelaukęs vabalėlis šoko ant savo agurko (Vabalinmiestyje su tokiais agurkais jodinėjo visi gyventojai) ir išjojo ieškoti reikmenų pasigaminti treniruoklius. Nuskynęs kelias smilgas, didžiausias miesto tinginys viena ausia nugirdo, kad su Baisovičiumi susidoroti jau išjojo Algimantas – pats gražiausias ir stipriausias miesto jaunikaitis. Tačiau Bronius į šias paskalas numojo ranka ir skubino susirinkti medžiagas. Sostojęs nusiskinti aviečių (svarmenų štangai) vabaliūkštis pamatė, kad ant rankų išdygo žirnio dydžio raumenukai. Parjojęs namo ir pasigaminęs treniruoklius, Bronelis vėl pasitikrino savo, kaip ant mielių augančius raumenis. Vos tik padaręs kelis atsispaudimus ir pakilnojęs štangą, Bronius jau galėjo didžiuotis savo nuostabiu pilvo presu ir galingu rankų mostu. Tačiau vabalėlio širdyje kilo abeajonės ar jis tikrai įstengs nugalėti Baisovičių, todėl nusprendė trumpam nujoti į miestelį ir pasiklausyti ką bobutės šneka apie Algimanto žygį.
Vos tik nujojęs ten tuojau pat išgirdo, kad Algimantas grįžo namo visas sudraskytas, purvinas, tačiau jam pavyko nutemti iš Baisiovičiaus vieną barzdos plauką. Bronelis taip pat nugirdo, kad atsirado dar vienas drąsuolis, kuris išjojo pas baisūną. Todėl nusprendė parjoti namo, susiruošti mantą ir vos tik tam drąsuoliui grįžus iš pabaisos namų, išjoti pačiam, įveikti šlykštų vabalą ir laimėti karaliaus duktės ranką. Kaip taręs, taip ir padaręs. Susiruošęs mantą išjoji į miestą. Ten jį pasitiko daugybė žmonių, mat iš kažkur nugirdo, kad Bronelis jos kautis su baisūnu. Visi šaukė,, Ką tu, kaimo tinginį, nori įrodyt? Sėdėk savo troboj ir nosies nekišk laukan! ”. Tai išgirdęs Bronius susigraudino iš nevilties, tačiau suprato, kad tikri riteriai atlaiko visus sunkumus ir nieko nelaukęs išjojo į mūšį su baisūnu.
Atjojęs prie Baisovičiaus irštvos, labai nustebo, nes namas buvo labai panašus į jo ir aplinka tokia pati… Tačiau nieko nelaukęs Bronelis pasibeldė į namuko duris, o už jų išgirdo piktą riksmą:
- Nieko aš nedalinu ir jokių sausainių neperku!
- Na, nepyk, aš tik tavęs nugalėt atėjau – tyliai pratarė Bronelis
- Ko tu atėjai?! – užriaumojo rūstus vabalas
- Nagi, atidaryk duris… - savo plonu balsu pratarė tariamas riteris ir pamatė, kaip durys lėtai prasiveria. – klausyk, aš nieko tau nenoriu padaryti, tiesiog būk geras, neskriaus mūsų – vabalų.
- Ak, mielasis vabale… - netikėtai Baisovičius pasirėmė ant Broniaus peties ir pradėjo verkti. – nieko aš nenoriu gasdinti, tik, kad manęs visi bijo… Taip, sutinku aš negražus, mano barzda trupina kelio skaldą, tačiau ar jūs, gerieji vabalai, nemokyti priimti vabalo toks koks jis yra ir gerbti jį?...
Bronelis suprato, apie ką Baisiovičius kalba, juk ir pats nukentėjo nuo vabalų tyčiojimųsi… Todėl apsikabino Baisovičių ir te pasakė jam:
- Niekada man nereikėjo, nei gražuolės rankos, nei pusės karaliaus rūmų, nei dižiausios šlovės, man te reikėjo tikro, gero ir nuoširdaus draugo. Ačiū tau, Baisovičiau…
Abu vabalai išsiverkę viens ant kito peties ir tapo geriausiais draugais. Na, o jūs, turbūt norite sužinoti kas atsitiko su gražuole ir puse karaliaus rūmų, bei kaip toliau gyveno mūsų herojai Bronius ir Baisovičius? Baisovičius nusikirpo barzdą ir kartu su Broniumi persikėlė gyventi į karaliaus rūmus, o gražuolę karaliaus duktę pasitarę draugai atidavė Algimantui, kaip paguodos prizą. Ir visi laimingai gyveno.
2016-02-28 11:05
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2016-03-07 13:52
Viliutė
Suprantama. Tačiau juk yra ne viena istorija kai iškovojamas daiktas atiduodamas draugui.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-03-06 11:54
Eglez
Nežinau kur ją girdėjote. Aš pati kūriau ir iš niekur jokių minčių neėmiau.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-03-04 09:36
Viliutė
Na istorija truputį girdėta
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą