Vos saulei pakutenus mano skruostą, atsikėliu ir savo pėdomis kalbinu rasotą žolę. Palietus žolės stiebelį, man ant kojos nukrenta mažulytis lašelis ir su kiekvienu žingsniu, mano kojos tampa vis šlapesnės ir šlapesnės. Prieinu ežerą, kuris visas apdengtas ankstyvais saulės spinduliais. Užsimanau paliesti saulės spindulius, o, kad nebūtų taip sunku, pasitenkinu ir saulės spindulėlių atspindžiu ant vandens. Mažyliu kojos piršteliu pasisveikinu su vienu spindulėliu, įsidrasinusi pasisveikinu ir su kitais, o galiausiai apglėbiu juos visu kūnu. Įneriu po vandeniu ir matau, kaip viršuje galvos, mano grakštūs plaukai, taip pat labinasi su saulutės dukromis. Pažvelgiu sau po kojomis ir matau, kaip budinasi mažylės žuvytės, tačiau pritrūkus oro, nebegaliu gėrėtis jų povandeniniu gyvenimu ir turiu rūpintis savo sausomos gyventojos pareiga – kvėpuoti. Todėl ilgai nelaukusi išneriu ir giliai įkvėpiu gaivaus oro. Išnėrusi pajuntu nenumaldomą norą dar kartą nerti gilyn, į ne savo valdas. Dar kartą pamaloninu savo plaučius oru ir aukštyn galva pasineriu po vandeniu. Matau mažulytes žuvytes, ši kartą jos taip pat džiaugiasi pagaliau jas pasiekusiais saulės spindulėliais. Praplaukiu pro mažyles, o jos, lyg mane jau senai būtų pažinojusios, pakutena man padus. Priartėjusi prie pat dugno, perbraukiu smėlį ranka, už savęs palikusi ištįsusias smėlio kasas, o tada atsipalaiduoju ir leidžiuosi vandeniui mane iškelti į paviršių. Bet staiga pajuntu, jog kažkas ne taip, jaučiuosi tokia apsunkusi… Aš SKĘSTU. Skęstu, tačiau nenoriu tam priešintis, burna nebeklauso manęs ir napaklūsta mano įsakymui: sušuk,, padėkit! ”. Aš skęstu, tačiau niekas manęs neskuba gelbėti. Aš skęstu ir jaučiu, kaip mano kūnas atšala. Stengiuosi pajudinti ranką ir apsikabinti save, kad nebūtų taip šalta, tačiau nieko, jau nieko nebeįstengiu padaryt. Tiesiog skęstu… Jaučiu, kaip vis gilyn ir gilyn grimstu. Užmerkiu akis… Mano galvoje vis dar begalės minčių, jos sūpuoja mane kaip laivelį skęstantį begalinėje jūroje. Keista, bet jaučiuosi, tokia atsigavusi, lyg būtų kažkas į mane įkrovę begales teigiamų emocijų! Nuskendau. Ne, ką jūs, ne vandenyje, o savo mintyse ir beribiame mano fantazijos pasaulyje! Staiga, mano nosį pasiekia malonus mamos pagamintų pusryčių kvapas… Mama verda žuvienę, o žuvienė mano mylimiausias patiekalas vasaros atostogų metu, todėl nieko nelaukdama išnyru iš savo minčių ir apsivertusi ant vandens paviršiaus nuplaukiu link kranto, kur pasitinka mano mylimasis šunelis ir broils, o prie laužo darbuojas mama su tėčiu. Ech, ta vasarėlė…
Chaotiška. Pradžia persisunkusi vaikišku, naivumu, žavesiu, paskui tas keistas skendimas, o galiausiai prabudimas. Keisčiausia, kad tai nė kiek nesukrečia. Nė kiek.
Įdomiau būtų šiek tiek dramos įleisti, įtampos, kovos už gyvenimą, gal ant slenksčio prisiminsi kažką svarbaus, ką buvai pamiršus. Neskęsk kaip daržovė prieš pasakydama " jau paskendau". O paskui žuvienė juk būtų dvigubai skanesnė, nes likai gyva, nors viską tik įsivaizdavus. Ir kokio skanumo ji buvo? Extrymo visom prasmėm įvaryk, pažiūrėk ar kas gausis.