Nusikaltimas

Muzika stato, muzika griauna. Muzika tyli, muzika kalba. Muzika baudžia bjaurius niekadėjus. Jei ne tai, muzika būtų padėjus.

Kas „tai“?

Paprastu kalėdiniu mokinių susirinkimu turėjęs būti penktadienio vakaras.

Patariu griežtai pasitikrinti savo psichinio stabilumo būklę prieš jums einant atšvęsti su žmonėmis.

Nors skaudu pasakoti, detalės iš vienos smegenų kertelės į kitą lekia kaip pasiutusios. Buvo išvakarės. „Mokiniai kitą dieną išdalins šventinę nuotaiką, ypač jei vietoj jų vieni po kitų atsibus žvėreliai, fėjos, kiti pasakų personažai... “ – bent jau aš taip sau panosėje tyliai išpyškindavau. Aš irgi turėjau kostiumą, skirtą karnavalui. Norėdama įsijausti, nusprendžiau jau dabar kostiumą išbandyti: užsidėjau juodą skrybėlę, kaukę, apsivilkau juodais rūbais, apsiaviau odinius batus, šmaukštelėjau apsiaustą, griebiau rožę bei ilgą virtuvinį peilį ir tapau Zoro. Dievinu kovinius, siaubo, didvyriškus filmus. Zoro – taip pat didvyris, nors plėšikas, bet vis tiek didvyris. Vienas mano mėgstamiausių. Ūsus, dėl įvaizdžio sustiprinimo, man „nutapė“ sesuo. „Klausyk, man atrodo, kad su tokiu įvaizdžiu išgelbėsi šiai šeimai nuostabią saują saldainių“, – prunkštelėjo ji.

Kostiumas atrodė gražiai. Niekas iš klasės draugų nesirinko vaidinti seniai primirštą superherojų. Na, vienas toks berniukas sakė pavaizduosiąs milžiną Halką, bet paskutiniu momentu lyg tyčia persigalvojo. Kai papasakojau Zoro istoriją kitiems, jie išsižiojo. „O tai tau, čia telpa tikrai daugiau nei toje telenovelėje apie jį“, – sumišusios žodžius barstė kelios merginos.

Istorija skamba kaip minties šuolis? Deja, negaliu kitaip pasakoti, negu šiuo būdu. Atslinko vakaras. Tuo pačiu kostiumu apsitaisiusi griuvau į lovą leisti savo minčių ląstelėms pasimėgauti poilsiu. Po kokių 30 minučių suskambo telefonas. Griebiau tą garso nešiotoją ir nedelsdama atmečiau ragelį. Jei naktis ir visi miega, tai kam skambint? Nebent atrodytų, kad mano rūbai netinka miegui ir „trukdo jo dvasią“. Išsiaiškinau po kiek laiko paskambinusi vėl. Pokalbis buvo maždaug toks:
- Sveika, kaip sekasi?
- Pagaliau atsiliepei. Palikai savo muzikinį grotuvą. Vargšelis, paveiktas Helouvyno dvasios. Vis kažką demoniško pliurpia. Vos nepritvojau pasibjaurėjusi. Kada ateisi?
- Kad jau maunu pro duris užsivilkusi striukę, - sukvatojau. Kur tau, aš net judėti lovoje tingėjau.
- Gerai tada. Lauksiu! - išjungė pokalbį.
Purčiausi ne juokais. Viešpatie, rimtai?! Nejau vėl neprašomas išskleidžia ne savo įprastą kailį...
Raštelis sau: neužmiršk ištrinti iš savo grotuvo viską, kas nėra popmuzika. Susirasi naujų draugų.

Tingėjau persirengt, tad atėjau su kostiumu. Draugužėlė ne juokais pradėjo būgštauti, mat nežinojo, kuo aš būsiu. Vis tiek pasisveikino nulieta išgąsčiu. Ir grotuvą grąžino. Grįžau namo.
- Kas per... - sumurmėjau. Nereikėjo palikti to Velniškai gąsdinančių balsų grojaraščio smalsuolei perklausyti. Jei velniškai gąsdina, taip ir yra. Pavadinau, nes norėjau atriboti savo pasaulėlį nuo kitų akių. Grojaraščio nepildžiau ištisus mėnesius, tad dėl to rimtai šiurpas ištiesė plaukus ant rankos. Ai, nusprendžiau palikti. Gali praversti, pagalvojau. Chi chi chi.

Žadintuvas pylė savo maršą netikėtai anksti – buvo ketvirta ryto. Tingėjau trinktelti tą prietaisą, šiaip tai reikėjo, bet tuo metu man taip atrodė, kad turėtų išsirėkti. Aš tik ir galvojau, kad imsiu ir per muzikinį grotuvą „perlipus“ rasiu ką nors gero ir „kalėdiškai“ stebuklingo, kad išvaikytų atsiminimą apie velnizmus su dainomis.
Netikėtai „shuffle“ dėka viena iš tų „velniškai“ pritrenkiančiųjų „įkrito“ kaip loterijos kamuoliukas į duobutę.
Lygtai ta pati, kurioje moterys skanduoja kažką vokiškai. Senai nesiklausiau, dėl to nepagavau kampo, ką jos sakė, tad mane dar labiau intrigavo.
Daina – kaip daina. Ne veltui tų gąsdinančių balsų grojaraštį pagyvino, nes yra normaliai angliškai atliekama. Tačiau balsas skamba lyg išgėrė pusę butelio helio. Ne, necypia. Todėl pusę. Tekstas savitas. Į dainų tekstus nekreipiu dėmesio, bet šį kartą patraukė ausį.
Smegenys taškė kritiką.
Lyg įsivaizdavo kažką pusiau modernistiško, per daug rėžiančio ausį, kur priedainyje įspėjama apie peilius ir pilama kompozicija su netipiškais instrumentais.
Aimanos, teroras, monotonas, nukąstos žodžių galūnės.
Atsibodo maigyti grotuvą, tad užmigau. Bet, matyt, nepakankamai miegojau, nes „shuffle“ po mano maigymų, matyt, „užšalo“, ir vėl bei vėl kartojo tą patį heliu ir vokiečiais kvepiantį peilių paradą.
Bijojau atsimerkt.

- Eglutė skarota, eglutė žalia. Deja, ji pabėgo. Suvalgys tave, - papurtė mane mama iš miegų. Tai reiškė, kad reikėtų jau eiti švęsti. Norėjau išsiduoti, kad man galvą skauda po to netikėto „shuffle“ pokšto, bet nuo elektronikos dažnai galvą skauda, tad spėkit, ką?
- O kas bus, jei kai šoksiu, apsisuks galva? - blyškiu tonu murmėdama pasidomėjau.
- Ai, bus kas ir pagelbės. Gal pasiims darbą į rankas atnešti tave atgal į gyvenimą.
Ne, ne vien vaistų, kiek trylikos pliaukštelėjimų per žandą pakaktų. Ir tada vėl mano balsą žmonės išgirs spiegiant: „Sveikas, pasauli..! “.)
Bet šį kartą aš apie galvos skausmą rimtai.
Visą tą kelią link mokyklos kelią sėdėjau tėčio automobilyje kietai sukandusi dantis. Vos ne kiekvieną atsisukimą priešais automobilio langą privertė padaryti vokiški šnabždesiai tiesiai į smegenų centrą. Apimta panikos bijojau kiekvieno praeivio. Akys beveik ašarojo. Gyvas košmaras. Toks jausmas, kad smegenys įkištos į sulčių „mikserį“ kraujuoja su kitais vaisiais. Et, praeis, kartojau mintyse. Bet ar lengvai galvos skausmai praeidavo kaip šis? Verčiau tikrai numirčiau automobilio sėdynėje. Staigiai susmukčiau. Antkapyje tebūna kas nors mielesnio užrašyta negu „Mirė nuo muzikinio galvos skausmo“. Paskutinė mintis mano smegenis lyg pažadino. Pasižiūrėjau į savo rankas. Veidą. Išblyškau. Penkios minutės, ir aš būčiau tapusi gyva numirėlė...

- Ei, gyva?
Jaučiausi taip, tarsi mano sielą pavogė. Susmukau ties mokyklos slenksčiu. Bet stebuklas įvyko ir mane atgaivino! Tam užteko ir septynių smūgių per veidą. Jau liuoktelėjau iš savo vietos norėdama grąžinti sau šventinę nuotaiką. Bet čia ir vėl galvos skausmas smeigė be priežasties... O gerieji draugai „užmetė“ šventinę plokštelę. Visi šoko. Po šokių plojo katučių. Mat šokių judesiai sužadino meną per išsidirbinėjimą „įsijungti“. Kas kaip mokėjo, tas taip šoko.
Viskas būtų buvę gerai, jei ne tai, kad blokas dainų „krovėsi“ ir „krovėsi“ ant viršaus, viena po kitos, be pertraukos. Vienintelės manosios smegenų ląstelės negalėjo atsipeikėti jau po panašaus „perdozavimo“ ketvirtą valandą ryto.
Per daug muzikos.
Tik atvirkščiam pasauliui reikalinga tokia begalybė nereikšmingos šventinės muzikos.
Muzika stato...
Muzika griauna...
Verčiau muzika būtų pasisaugojus, o ji nenorėjo. Sugriovė ir išblaškė mano savijautą. Ot niekšė.
Tie vokiški šnabždesiai.
Instrumentas, primenantis keistus klavišinius. Kiniškus?
Pusė helio.
Rėkavimas.
Išprotėsiu.
Pasišalinau iš šokančiųjų būrio. Svaigo galva. Supykau ant savęs.
„Shuffle“ vidury ketvirtos valandos pametė kontrolę.
Nežinau, pilnaties nemačiau pro langą tą naktį, kai nuėjau miegoti.
Kas galėjo paveikti mane tuo metu?!
Adrenalinas sukilo.
Paklaikau visiškai.
Staigiai įsivaizdavau kažką duriant man į pilvą.
Kraujo skonis.
Plaštakės.

Tuo metu visi turėjo pradėti maivytis ant scenos. Turėjau prapulti, nes pamišėliškumą reikia slėpti. Žiauriai bijojau būti uždusinta baimės. Rodos, nieko buvo negalima įtarti, kai pirmą kartą išgirdau tą dainą. Sakykim, susidomėjau iš pirmos natos, nuskridusios tiesiai į ausis. Kodėl pamišau dėl šito? O kodėl „shuffle“ mygtukas užsirakino pradžioje?
Mylėjau šį gabalą.
Dabar jis beveik kaltas dėl to, kad dalyje mano gyvenimo paliko skaudančią juodą žaizdą.
Taktai kalė lyg švelniai trankomas per metalinį kubą.
Išlindau atgal pasižmonėti, o ta margaspalvė šutvė vis aidėjo ir aimanavo vienu metu.
Suraukiau gąsdinančią šypseną.
Pirmą kartą savo gyvenime norėjau to.
Atsikratyti kitų gyvybėmis.

Griuvo mano planai ramiai atšvęsti šventes ir išeiti lyg nieko nebuvo atsitikę. Kojos tarsi tyčia mane „nunešė“ į mokyklos valgyklą. Jos „širdis“ – maisto gaminimo landelė. Skylė įeiti per žema, nes čia dirba tik pakankamai žemos (bei senos) moterys. Ir jos turėjo atsiduoti darbui, nes jei aukštaūgis eitų pro tą žemą skylę į priekį ir atgal, jam nugarą skaudėtų.
Peilių kolekcija manęs laukte laukė.
Tiesa, jų neatnaujino jau dešimt metų (ant daugumos iš jų  buvo išraižyti pagaminimo metai – 2005), bet galąsti jie kuo puikiausiai. Mėsa net pasiduoda paliesta tų peilių. Dėl to ši mokykla – viena iš geriausi, kurios tiekia pasakiško skonio mėsą ir iš jos pagamintus produktus. Dar vieną kartą paėmiau ir paklausiau savęs: ar per garsiai mano grotuvas grojo? Nes smegenys vis davė vaizdus, kuriuose pjaunu ir duriu žmones. Verčiau iš gailesčio nusipjaučiau ranką nei atsitiktų tai...
Kentėti?
Žudyti?
Mesti peilius ant žemės?
Gimiau be psichinių defektų, tačiau dar tada taip absurdiškai gąsdinančiai nesijaučiau iki šiol.
Turėjau septynis peilius savo rankose. Žinoma, kitiems tai atrodytų kaip nesąmonė. Patiekalai supjaustyti idealiai, ir vis dėl tų peilių. Verčiau išsipjaučiau tą piktąją gyslą, kuri skatino mane nudurti visą mokyklą iš eilės. Kokio velnio?! Mokiausi normaliai. Sutariau su visais. Net mokyklos valytojoms pasirodo mane džiugu matyti. Jos be paaukotų purškiklių iš mano šeimos fondo mokykloje nepaįvairintų gyvenimo ir kvapų.
Atvirkštinė psichologija. Žudai tą, ką myli.
Keliavau pas kitus su nerimu širdy.
Įsismaginusius skriausti – ne mano dalia.
Pasislėpusi laukiu spektaklio.
Režisuoju aš.

Tuo tarpu praslinkusi minia vaišinosi bet kuo, kas tik buvo sunešta. Nuo mano rankų dėl prakaito peiliai slysta, tačiau garsų skleisti negaliu. O galėjau. Tada būčiau sėkmingai išpurtyta nuo savo pokštų. Prakaitas priverčia kostiumą niežėti. Ach, tiesiog viską nusiplėščiau nuo savęs, išbėgčiau laukan, išsivoliočiau sniege ir mirtinai sušalčiau.
Mano spontaniškumas su manim sužaidė.
Klausiate, kur dingo mano virtuvinis peilis, išneštas iš namų? Ta bjaurybė būtų pradūrusi man pilvą. Tad pradanginau. Gal surasiu, jei ši pamišimo kibirkštis, kuri tiesiog stengėsi mane įtikinti padaryti netrukus vyksiančius veiksmus, liautųsi kišusi man koją. Lyg „daryk arba mirk“.
Tad ir pėdinau su peilių kolekcija. Svečiai manęs pasigailėjo ir neieškojo, nors ketino suvaidinti spektaklį, pagal kurį vaidinčiau kaip Zoro turėtų. Kilstelėjo įtampa. Stengiausi išmuistyti skrybėlę lauk. Nesisekė. Prilipo. Po truputį pjausčiau rūbų detales ir mėčiau nuo savęs. Tačiau negalėjau nusirengti. Matyt, ta kostiumo galia suveikė per naktį, ketvirtą valandą.
Minia ir toliau šėliojo.
Dėl savo žioplumo įsipjoviau du pirštus. Gerai, juk šiuo metu ir dominavo kraujo skonis. Laižytis nėra ko, juk peiliai gali mane sužeisti. Įtemptai (taip man atrodė) keliavau koridoriaus alėja.
- Laikas išbėga, taip, mūsų laikas išbėga... - niūniavau panosėj.
Tuo pat metu minia žaidė žaidimus. Kvatojo. Muzika nepaliaujamai man vis kėlė norą sunaikinti kiekvieną. Stengiausi kuo tyliau ir rimčiau išeiti.
Paradoksas mano mintyse. Daug tiki arba daug neigi.
Minia jau matėsi akyse jau kokį šeštą kartą iš eilės. Šį kartą kaip asmenys, kuriuos mano kūnas primygtinai reikalavo „nušienauti“ be gailesčio.
Plačiai atsimerkiau ir giliai įkvėpiau.
- Ateinu su peiliais, - surikau.
Pagaliau pasakiau. Nusprendžiau, kad užteks cirkų. Bet čia pat su savo vidiniu balsu susikivirčijau...
Paprastai negaliu taip greitai sustoti. Negalėjau ir čia. Minia klaikiai klykė. Ne iš karto. Pora kvailių nusijuokė, bet juos suprasti privertė jau beveik mano aukomis tapę veikėjai.
Atėjau su peiliais.
Ir agonija.
Juos mylėti.

Kraujas putojo per įvairaus plauko rūbų medžiagas: fėjų sparnelius dengiančią, plunksnuotą, odą, nailoną, vilną.
Gyvieji muistėsi, kad tik liktų nenudurti.
Išdarkyta šokių salė. Visą tą laiką tik ir teikiausi kaltinti save, bet... Išsimėtė visų sužeistųjų kūnai. Kas po stalu, kas prie durų, kas ant scenos. Leisgyviai susirinkusieji ant kelių klūpėjo ir laižė savo žaizdas. Nuo grindų siurbė ir savo, ir kitų kraują.
Kažkodėl šypsojausi žiūrėdama, kaip kiti kenčia. Na, jei viena iš aukų pasimetusiai sukliktų: „o, mažule, negi nežinai, kad kenčiu..? “, sukikenčiau ir atleisčiau, bet po tokio susidorotojo net valytojos šaltais, kietais veidais, net ir tos susigraudintų. Patikėkit, susigraudinčiau ir aš, bet ar juk žudikas gailisi savo aukų. Nė kiek.
Per tą laiką, kai visi šoko ir šiaip linksmai laiką leido, atsiradau aš ir dūriau peiliais kiekvieną. Dūriau ir išdūriau. Tiesiai į pilvus. Po širdimis, į kaklus, į krūtines. Ir dar iš nugaros. Kodėl niekas nesiryžo manęs sustabdyti, aš nežinau. Manęs niekada gyvenime nepalaikė psiche. O šiandien – pati geriausia proga.
Ačiū Dievui, mano sesuo liko gyva. Elegantiškai apsitaisiusi, kaip pasakų princesei pridera, ji gurkšnojo aviečių skonio punšą – tokios pat spalvos, kaip ir jos suknelė. Ir čia pat nelauktai šmėstelėjau aš. Laimei, vienintelė ji ir sužmoniškėjo mano akimis, nes tik ji ėmė ir griebė iš manęs peilius, to pasekoje „paskatinusi“ mano pirštus toliau kraujuoti. Ištiesiau rankas virš punšo ir tarsi sustingau. Tas raudonas skystis kapsėjo tiesiai į punšo dubenį. Pagaliau nebeturiu peilių! Tai man leidžia pasilenkti prie punšo ir mėgautis savo paskutiniais gyvenimo gurkšniais. Pasilenkiau. Avietinis kraujas tapo dviprasmiu stimulu, arba čia pat susmukti, arba atkeršyti seseriai. Žodžiu, sesuo plojo kiauras penkias minutes už tai, kad pagavo „banditą“ engiant spalvotai pilką masę. Ir kad jis nebeliko tarp mūsų gyvenančiųjų, tačiau nežinojo, kad velnias manyje (niekada nesusimąsčiau apie tai, kad jis kada nors bus lieknakojis, juodaplaukis, iš tamsaus rūsio išžengęs beveik princas, atsiduodantis auksine panelių erotika) „sukomanduos“ grįžti iš pusiau-komos būsenos ir smogti paskutiniajam gyvam liudininkui iš pasalų. Nusprendžiau tyliai nusliūkinti prie besievakuojančios sesers. Prisliūkinau, stvėriau vieną iš tų peilių, ir kad jau po sesers kaklu. Nusitaikiau ir...

... pradėjau nežmoniškai klykti savo pataluose. Žadintuvas suokė rodydamas ketvirtą ryto. Viešpatie brangiausias..! Tai nebuvo tikra... Tai nebuvo tikra... Tiesiog šio košmaro poveikis buvo beprotiškai stiprus ir vos nenuvarė manęs pačios į kapus. Sunkiai kvėpuodama sėdėjau nei gyva, nei mirusi. Ačiū viskam, kas aplinkui mane, jog tai tebuvo košmaras. Realybėje aš tiesiog pabūčiau su visa mokyklos bendruomene ir puikiai praleistumėme laiką, protavau. Iki kažkas pabeldė į mano kambario duris ir visai ne dėl mano smarkaus spiegimo. „Ateik šen, duosiu tau peilį..! “ – vos įėjęs įsitempusiomis balso stygomis šnabždėjo tas pats lieknų kojų savininkas, kartu vilkintis ir beveik tokį patį kostiumą, kurį aš vilkėjau. Tik be kaukės, su plunksnuota skrybėle, odinėmis pirštinėmis ir dviem kitokio metalo durklais. Greitai pasislėpė po antklode, nes tikrai nesitikėjau, kad ateis Heliabalsis ir užbaigs mano dienas mano lovoje. Iškart nepuolė, nes dar spėjo jėga ištraukti mano kairiąją ranką ir ją pabučiuoti (tikriausiai dėl to, kad paženklintų auką pasidažęs lūpas lūpdažiu, ir dar oranžiniu..!). O kai beveik nusitaikė, suskambo mano telefonas:
- Sveika, kaip filmas?
- Vaidyba senamadiška, bet siužetas negirdėtas. Tam Zoro impersonatoriui reikia labiau įsijausti. Bet aukos vaidmuo... O kaip ji staugė po sapno..! Žodžiu, verta daugiau spragėsių.
Staiga mama atsikėlė nuo sofos ir paprašė perjungti kanalą. Jai visą tą laiką buvo taip nuobodu, kad pamiršo įsijausti į dramą ir užmigo. Laikrodis rodė 22: 25. Toliau kramsnojau spragėsius su noru taip pat pamatyti geresnę televizijos laidą ar filmą.
Kaip tik tuo metu, kai padaviau savo mamai televizoriaus pultelį, pastebėjau savo pirštus.
Du iš jų – sužaloti.
Lygiai taip pat, kaip aukos filme.
Išplėčiau akis. Suledėjau, nors buvo šilta vasaros naktis ir dėvėjau trumpą, mėlyną pižamą...