Vieną kartą Paryžiuje

- Tegyvuoja Orda!
Tyla. Atsakyti nėra kam – po kautynių tik krūva mėsos atplaišų. Tokie jau tie žvejai. Žiemos metu ir menkiausias sliekas – gyvas deficitas.
Mačio nužvelgė individų liekanas. Nukirstos rankos, kojos, ausys visur aplink; ir tik pratrūkęs pieno pakelis, sužadinęs pavargusio Mačio vaikystės prisiminimus, priminė, kad jis – paprastas žmogus. Kažkur tamsoje subolavo akies obuolys. Mačio priėjo arčiau, aštriais nagais išrakė iš amžinatilsį žmogaus akiduobės skanėstą ir, delikačiai pavalęs nosinaite, prakando gardėsį.
- Ir man, - pasigirdo silpnas mergaitės balsas.
Mačio paskubomis prarijo akies likučius, nusišluostė ant lūpų užtiškusį akies kameros drebučio lašą ir ėmė niūniuoti nekaltą melodiją, tarsi ką tik būtų čia atėjęs ir netikėtai pamatęs visą grožybę. Oranžinių žibintų šviesa krito ant  visame skersgatvyje šventiškai išmėtytų kūnų draiskanų; tie žvejų veidai, kurių lūpos ir nosys atsitiktinumo dėka išlaikė savo formą, atrodė patenkinti tarsi vaikai, laimėję lažybas dėl mėgiamos krepšinio komandos pergalės. Bet ne laikas žavėtis kraujo balose mirkstančia lavoniena. Gal dar galima šį tą rasti?
Mačio piktas. Jis pavėlavo. Geri du šimtai žvejų padėjo savo galvas, o akys jau nurinktos. Vos prieš pusvalandį čia kruopščiai pasidarbavo Žomje smuklės “sanitarai”. Nelemti driskiai! Vietoj blizgančiojo delikateso žvejų kaušuose težioji skylės, tamsios skylės. Rytoj per jas jau landžios žiurkės. Poryt tas žiurkes Žomje pateiks savo lankytojams kaip gardžiausią nutrijos šašlyką. Bet Mačio nevalgys Žomje smuklėje! Jis verčiau numirs badu, nei leis tam sukčiui pasipelnyti iš jo nesėkmės.
- Ir man, - vėl iš po kanalizacijos grotelių atsklinda vos girdimas prašymas.
Ta merga turbūt visiška kvaiša. Mačio suvalgė akį, suvalgė ją visą. O išnarstęs visus ligi vieno numirėlius, nerado daugiau nė vieno baltojo obuoliuko.
- Valgyti...
Mačio priėjo prie lietvamzdžio, ties kuriuo buvo įmontuota nutekamoji skylė. Pro apskretusias groteles jis išvydo leipstančią iš šalčio ir bado merginą. Jos prakaulus kūnas labiau priminė kankinės šmėklą, negu gyvą būtybę. Mėlynlūpė, be vieno piršto, purtoma traukulių. Ir visgi ji buvo graži. Turėjo dvi dideles akis...
- Kuo tu vardu? - paklausė Mačio. Mergina prisimerkė, atsimerkė. Matėsi, kad ji tuoj nualps.
- Valgyti... - iš paskutiniųjų sugargaliavo. - Tu valgyti akis...
Mačio atsiduso. Buvo bepradedąs gailėtis, kodėl neatidavė merginai skanėsto.
Nėra akis, - tarė Mačio. - Viskas, kas liko – tik rankų, kojų, nugaros audiniai, kelėnų kremzlės, pirštai. Nosių pertvaros.
Mergina graudžiai pažvelgė į Mačio ir, jo akyse išskaičiusi kraupią tiesą, susmuko vietoje.
Mačio staigiai sugriebė ilgą merginos plaukų sruogą, pritraukė jos veidą prie grotelių. Dabar jis stipriai abiem rankom laikė ją už plaukų. Galėjo iš arti medituoti jos veido odos blyškumą, skaičiuoti be galo lėtus pulso tvinksnius, sekti antakio linkį. Mačio pasilenkė prie pat merginos ir, lūpomis liesdamas purvinas kanalizacijos grotas, prisiglaudė prie jos lūpų.
Kalė! – staiga spjovė Mačio ir iš visų jėgų trenkė žavuolę šalin.

Jos burnoje dar buvo justi šviežių akyčių aromatas.