Apie Tamarą ir Borisą (iš ciklo „Siaubo istorijos“)

Senas parkas. Ką tik palijo. Tamara ir Borisas sėdi ant balto suoliuko, gurkšnoja raudoną vyną ir kalbasi rimtomis temomis. Tamara dėvi juodą plačiabrylę skrybėlę, todėl jos veido beveik nesimato. Borisas žaidžia su savo ilgais, baltais pirštais. Apšvietimas natūralus. Iš pradžių jie aptaria Tarkovskį, Felinį, tuomet pradeda diskusiją apie Afrikoje badaujančius vaikus, vėliau – apie kosmosą ir Dievą. Galiausiai Borisas atrodo gerokai apgirtęs, kai pasisuka į Tamarą.

Borisas

Žinai, aš tave myliu.

Tamaros balsas iš po skrybėlės

Ak, Borisai… aš taip pat tave myliu, na, žinai… kaip žmogų.

Borisas

Gerai – tuomet…

Tamaros balsas iš po skrybėlės

Butelis – tuščias.

Borisas

Gerai – tuomet…

Tamaros balsas iš po skrybėlės

Gal mums jau metas namo?

Borisas

Gal... Bet jeigu dabar pat eitume namo, pasielgtume itin nuobodžiai…

Tamaros balsas iš po skrybėlės

Taip, tu teisus. O ką manai – jeigu dabar atsigertume lietaus vandens? [Nusijuokia.]

Borisas – nieko nelaukdamas – atsiklaupia, pasilenkia virš balos, paragauja lietaus vandens ir nusišypso. Pirmame plane žėri nuo vyno mėlynos jo iltys. Antrame plane žėri stiklinės Tamaros akys. Įsijungia garso takelis. [Akordeono muzika.]