Tiltas

Lijo pilkas lietus.

Prieš mane kitoje kabančio medinio tilto pusėje, kuris skyrė kalnų prarajas, tamsavo aukštas siluetas su cilindru ant galvos. Jis matė tą patį. Mes abu vienu metu į orą paleidom lošimo kauliukus, nors aš to norėjau, bet nesitikėjau. Dar skriejant jiems ore aš supratau taisyklės: jei kauliukas nenusileidžia ant vienos iš tilto lentų - pralaimi, jei skaičius mažesnį nei kito - pralaimi. Ir mano ir jo kauliukai nusileido ant lentos ir skaičiai iškrito vienodi; kauliukai vėl buvo paleisti ir laimėjau aš. Pradėjau judėti tiltu, siluetas stovėjo ir man pasirodė, kad jis šaiposi. Bet juokiausi aš - jo balsu ir akimirkai panorau nugrimsti į prarają ir tik pyktis vedė pirmyn. Tilto pusiaukelėje jis atsidūrė priešais mane, vis dar toks pat juodas siluetas su cilindru ant galvos, nors aš turėjau aiškiai jį matyti kaip matau savo rankas. Nedrįsau žengti per jį, bet jis prabilo mano galvoje: „Ko gi taip skubi? „ ir tiltas pradėjo siūbuotis, viena po kitos lentos lūžo per pus ir garmėjo į nematomą tamsą. Manoji taip pat smigo ir man teko leistis kartu su ja. Mano noru aš įtūžau ir degdamas pykčiu ramiai ir lėtai kartojau.. ne. Ne. Ne... Aš lioviausi kristi ir atsidūriau kitam tilto gale, šį kartą siluetas stovėjo šalia manęs, žiūrėdamas ten kur žiūrėjau aš. „Tavo valia“ - tarė jis ir išnėriau iš vandens, springdamas ir kosėdamas.
Aš pelkėje, tarp žalumos ir medžių, ir saulėlydis dovanojo man savo jausmus. Man vis vien kas bus toliau, aš neturiu ką prarasti, bet kada galėsiu grįžti čia ir viską pakartoti, o iki tos dienos aš dar pagyvensiu.