Klajonės nelaisvėje

Nakties tamsoje
pasiklydo
Naktiniai žibintai.
Liūdi seni aprūdiję vagonai.

Išklydęs iš kelio
Sulopytas snukis
Ieško vartų.
Gyvenimo ratų.

Subliūškęs lietus
Prievartauja sausį.
Ištižęs vėjas
Skanuoja iškrypusį juoką.

O toje naktyje
Balandis junta laisvę
Skrisdamas dangum
Pro surūdijusį geležį,
Seniai išdžiūvusį
ežerą.

Skrisdamas dangum
Pro ugnį
Naikinančią gimtinę.
Girdėdamas
Sužalotų antkapių verksmą
Naikinamų protėvių žemės
aimanas.

Kas liko iš laimės?
Pjuvenos...
Kas liko iš pasitikėjimo?
Anglis...

Tada net laisvė vertės neturi.

Vis plasnos
Juodas balandis
Su neapykanta širdy
Ir praeito gyvenimo
nuoskaudom.
Bet visgi...
Kaip gera būti paukščiu,
Ir slėptis padangėse
Nuo žmonių.