Vėjas nustojo pūtęs, šviesoforai nustojo mirksėję, saulės spinduliai vis dar krito įkypai scenai.
Garsiakalbio šiurkščios lūpos įspėjo tylą:
- Kalba komisaras inspektorius Zabarauskas! Jūs esate apsuptas! Jums belieka viską mesti ir ramiai palikti patalpas! Išeikite iškėlęs rankas!
Šviesoforas pasinaudojo trumpa tylos pertrauka ir atsimerkė kita spalva. Policininko marškiniai merkė savus audinius šaltu prakaitu.
- Kartoju! Čia Inspektorius Zabarauskas kalba! Jūs nebeturite kur trauktis! Jūs privalote pasiduoti! Palikite ginklą kur stovite ir pakėlęs rankas išeikite į aikštę!
Profesorius girdėjo kelis kart atsimušusius į nutrupėjusias sienas žodžius. Jis sėdėjo ant suoliuko, skirto sportbačiams užsirišti. Ant to paties suoliuko gulėjo ir laisvės pranašas – Kalašnikovo automatas.
- Kartoju! Čia....! Pasiduokite....! Jūs....! Čia... ne filmas!
Tikriausiai nė vieno neliko. Nė vieno papildomo laisvės lašo visoje šitoje purvinoje mokyklos iškamšoje. Gal jau pakaks šiandienai? Ko jis ten šūkauja? Demonstruoja savo kiaušių dydį balsu? Tegu ateina, jei didelis. Pasiimčiau ir jo laisvę. Stebėčiau, kaip dūsta supratęs, kad niekada nebebėgios basas po šviežiai pjautą žolę.
Garsiakalbis spygavo, mokykla tylėjo, žmonės laukė. Šilkabarzdis skaičiavo savo surinktus laisvės vienetus. Kai išdrįso laisvai apnuoginti ginklo ir kūno sąlytį, aukų negalėjo nebūti. Kažkas turėjo iškvėpti savo laisvę, kad pasaulis nurimtų, kad grįžtų į balansą.
- Jūs turite dvi minutes! Mes šturmuosime pastatą! – garsiakalbio žodžiais lyg vanduo neramiai raibuliavo laisvė.