jūrai

Ragaudamos butelių šukes mes rijome ir savo sapnus.
Niekada daugiau neregėjau sviestu teptos duonos ant šešėliais apsivilkusių gėlių kūnų.
Ar ilgesį galime išmatuoti Tavimi? Ar Tavo vaikais?
Žuvėdros nė karto neatskrido paglostyti manęs savo sparnais kai laukdavau jų gulėdama smėlyje.
Jos išsižadėjo manęs?
Niekada manęs neimdavo jūreiviai į laivus. Gal dėl to, kad Tu jų prašei?
Žinau, jie nėra Tavo broliai. Sūnūs?
Aš Tavo dukra.
Vėjas dainuodavo man tuos grakščius žodžius lyg siekdamas priminti, kad niekada taip ir nepasakys tiesios apie Tavo viltis ir baimes. Tik bus tarsi prabangus meilužis, už dirbtinumą mokantis netikromis, nieku austomis drobėmis, kad pridengčiau savo nuogą, išsekusį kūną.
Kiek atsimenu, dangus man iš Tavęs pagrobdavo saulę tik tada, kai būdama maža mergaitė, aš mindydavau Tavo lūpas, rankas, kojas ir veidą.
Bet Tu leisdavai tai daryti visiems. Nebausdavai jų. Ir kodėl?
Vynu aptaškytos kopos bus nuplautos Tavo rankomis. Žmonių pėdsakai smėlyje bus pertapyti vėjo. Ir vėl viskas kaip nauja. Tik naktimis Tavęs verksiu. Gailėdamasi savo aklumo ir nebylaus klyksmo jiems draskant Tavo sielą. Juk jis turėtų kažką pakeisti? Tiesa, nebylus.
Naktimis aš meldžiuosi nesamiems dievams vildamasi, kad jie man padovanos Tave. Kažkur girdėjau, kad tikėjimas gali prikelti vėtras dykumose ir nulupti medžiams rankas. Vieninteliams. Likusiems. Begalybėje skrydžių, dužimų ir aimanų.
Mane sudegino ant laužo už tai, kad Tave myliu.
Prisiminiau tai sugrįžusi vaiku. Užrašiau pirmąja rauda motinos širdyje ir užaugusi išplėšiau kaip vilkas. Ji gyveno. Gyvena. Ir gyvens. Atsiėmiau tai, kas mano. Prisiminimą ir žinojimą, aplankantį mane godžiomis baidyklių naktimis. Dabar jos tokios. Atsiųsk man savo vaikus. Ar jų rankos bus pakankamai stiprios kad pakeltų mane ir atneštų į Tavo esatį?
Aš žinau, kad esu viena. Amžinai būsiu tokia ir niekas to nepakeis. Bevaisiais bandymais, sudurstytais egoizmo dyksniais, jie glosto mano veidą ir skaito knygas, tūkstantmečiais rašytas manyje. Ar Tavo vaikai gali sunaikinti lietų ir saulėlydžius, kurie, nešami skausmo pavidalų, bando išmokyti mane juos pamilti?
Aš einu pro sodus, įrengtus ant šventos žemės, kurioje negalima auginti medžių. Nes jie atneša angeliškus žiedus ir iš žvaigždžių atgabentus kvapus.
Aš brendu į vandenį, kuris ėda mano kojas, nes jos dar gali nešti mano mintis.
Aš kankinu nenukankinamus, vogiu jų žvilgsnius laimėdama mūšius, kuriais atgaunu dorą keliuose pas Tave.
Aš juokiuosi iš tų, kurie purvu drabsto man suteiktą pavidalą apsigaudami, jog tai aš.
Aš verkiu dėl tų, kuriems supūs sparnai, skirti tam, kad parneštų angelus namo, nes šie stato kas akimirką augančius kalnus, kuriuos aš privalėsiu peržengti trokšdama pasiekti Tave.
Aš meluoju tiems, kurie prašo svajonių savo vaikams, sakydama žodžius, kurie parodo tik dalį paveikslo,  jo kūrėjuose tarpstančio nuo pirmojo-nesuskaičiuojamo karto išvysto atmerktų akių gylio.
Aš mindau viltis tų, kurie pančioja mano žingsnius savo lūkesčiais ir priminimais, jog aš liūdinu juos atnešdama tik savo pačios sumanytus darbus ir klūpimus.
Aš einu pirmyn nematydama dangaus, į kurį privalau pakilti, kad įspėčiau ar einu ratu ar klaidžioju labirintais, kurie niekada nesibaigia.
Palapties atskleidimas parodytų man, kiek manęs nori.
Aš einu pas Tave trokšdama prisiminti, kad Namuose esu buvusi prie Tavo kojų.
Angelų šnibždesiuose aš girdžiu odes visiems gimtinės kūriniams, bet tarp jų negirdžiu Tavo vardo. Gal šioje žemėje ir laike tau priskyrė kitą žodį, įkūnijantį tavajį Aš?
Aš noriu būti Tavo mokine, jei neatveri man vartų į savo miestą. Prašau parodyti man save žemės vagose ir traukinių bėgiuose, numindytuose debesyse ir žmonių veiduose... ar Tu gyveni ten?
Paskandink mane. Leisk būti su tavimi. Jei nenori manęs pašaukti. Jei nebesiunti savo vaikų į mano sapnus, ko vertas mano tikėjimas? Jei manęs tau nereikia... Išlaisvink.
Varduose tų, kurie eina su manimi šioje žemėje. Žodžiuose tų, kurie pasilieka už durų mano sapnuose. Troškimuose tų, kurie su manimi keliavo Namo. Esi Tu.
Skandini mane kasdien. Pasiimi. Po gabalėlį. Tau aš save atiduodu. Mainais į pasakas apie Namus. Mainais į save. Ir vėl. Į Tave.