Dio

Dio, mano Dio,
Kaip dievas skambi.
Tavęs ieškojau tokio,
Kokią mane surandi.

Sielos matuojamos meile,
Tąja, rausva ir šilta.
Man sakė, mes esam sielos.
Sielos kaip vienas, viena.

Dio, ištark, na ištarki, tu mano,
Sakyk, kad ji tavo, visų.
Troškimų, svajonių (tu mano)
Ak, Dio tu mano, tu mano, tu.

Kaip nuogas, beplunksnis,
Tik išsiritęs paukštelis,
Taip siela nuoga,
Taip siela nuoga mudviejų.

Dio, ak, Dio - kartoju.
Sotintis trokštu vardu.
Dio, ak Dio...
Skiriesi viskuo iš kitų.

Ir keturios eilės,
Penki stulpai atvirumo.
Ir žodžių per maža,
Minties neužteko.

Kiek apkabinimų Dio
Norėčiau eilėm sudėti.
Man šalta nuo meilės
Šaltos. Ar girdėti?

Drebu, šiurpas krečia.
Ar jausti? Ne.
Kiek apkabinimų, meilės,
Ir maža poezijos čia...

O aš dar galėčiau rašyti.
Nepažintos šilumos aš tetrokštu.
Žinau tik slapyvardį Dio
Tačiau kiek gi daug tu man reiški.

Nemačiau, negirdėjau aš Dio.
Žinau tik, galvot nepaliauju.
Mes sielos (man sakė, taip būna)
Mes kalbėjomės, Dio.

Kalbėjom sapne nesapnuotam
(kiek beprotybės jaučiu)
Dio, ak Dio - kartoju.
Kartojau, sakiau (nesakiau?)

Gana, nors dega vidus.
Aš tiek daugiau nesakysiu.
Poezijos maža, o man baisu.
Pajuskit, kiek šičia meilės!..