tik tiek, kad mano kaimynė, kuri prisigėus ateina ir verkia, ir šaukia, ir žagsi irgi kupina savotiškos meilės, bet jos pasirinkta forma reikšti jausmams - dar ne poezija. Nieko blogo nesakau, čia net nėra taip labai blogai, gana nedaug pasistengti reikėtų, kad tai taptų jautriu ir gražiu eilėraščiu.
Gerai beždžionėms - rieis, pakasys kuprą, parankios iš kailio utėlaičių - tobula meilės išraiška. Beždžionėms. Žmogui dau sunkiau - mes turim kalbą. Deja, ne taip retai vienas nemoka ja savo jausmų tinkamai išreikšti, kitas nesugeba taip reiškiamų jausmų tinkmai suprasti. Nors jei tai intymus tekstas vieno kitam, padeda daugybė kitų veiksnių, pirmiausia - abipusis jausmas. Kas kita, kai toks tekstas pakeikiamas viešumai. Čia, rašyke, kiti teksto supratimo kriterijai - viskas turi būti tik jame. Na, gal kitaip žiūrime į autoritetų tekstus, pvz., Svoločiaus ar Tic-Taco - jiems daugiau (at)leidžiam. Be to, vertinam ne (tik) jausmą, bet (pirmiausia) patį tekstą. Taip, meilę jūsų tekste, veikiau už jo, galima pajusti, bet pats tekstas nėra labai stiprus, nei kompozicija, nei atskiromis detalėmis, pvz., žagsiu, gėlytė be vazonėlio, vazone nenormaliam. Apskritai tas vazonas, vazonėlis tarsi ne poezijai skirtas. Jo vieta prozoje.
Suma sumarum 2