...

Ar pastebėjot, gerbiamasis,
šioje minioj – savų likimų kalviai,
įvardina save jie fanais,
vienodi tartum iš plastmasės
ir tokie aiškiai gudragalviai
su išminties fontanais.

Jie choru niršta.
Jie viską apie viską žino tiksliai.
Tad ir paaiškins kaip ir ką kadangi.
Jų vyzdžiuos drumsta, net gi tiršta.
Ir vietos palikta žaltvykslei
vos niauktis pradeda padangė.

O tas, kuriam jie švilpia trypia,
kitoks labai, kitoks prieš srovę.
Bet santūrus, todėl ir vyras.
Ir šypsena jo ne dvilypė.
Jį griovė – liko nesugriovę.
Likimo savo juvelyras.