O kas, jei spalvota? (I)

Gatvėse aidėjo pagrindinės aikštės laikrodžio dūžiai, mušantys devintą valandą, kai aš praėjau kavos parduotuvę. Sparčiu žingsniu ėjau link alėjos, kur turėjau susitikti su Malkolmu. Maniau, jog vėluosiu, tačiau sutartoje vietoje jo nebuvo. Lengviau atsikvėpiau ir prisėdau ant vieno iš daugybės mėlynų suolelių. Išties, šis miestas pamišęs dėl mėlynos spalvos: mėlyni suoleliai, mėlyni žibintai, mėlyni reklaminiai stendai. Net moterys dažniausiai vilkėjo mėlynas sukneles. Apsižvalgiau, ar niekur nematyti Malkolmo, tačiau jo neišvydau ir nuleidusi galvą giliai įkvėpiau. Mano mintys buvo toli, šįkart ten, kur net pati nesuvokiau galėsianti būti.

                                                      ***
Kambaryje turėjau daug veidrodžių, ne todėl, kad mėgau dažnai į juos žiūrėti, o todėl, kad tai daryti mėgo Sicė. Ji valandų valandas galėjo stovėti priešais veidrodį glostyti savo plaukus ir taliją. Sicei patiko apžiūrinėti save iš visų pusių, todėl ji atsinešdavo daugiau veidrodžių, sustatydavo juos aplink didįjį ir pavojingai išsiriesdavo. Nepaisant jos begalinės savimeilės, Sicė man patiko, todėl dažnai kviesdavau ją apsilankyti. Kiekviena jos viešnagė atitolindavo nuo depresijos, kuri pastaruoju metu rimtai kėsinosi mane pasiglemžti. Malkolmas sakė, jog depresija dėl veidrodžių; jie sugeria gerą energiją, tačiau niekada negalima tikėti tuo, ką sako Malkolmas. Mama manė, jog mane metė vaikinas, o sesuo- atvirkščiai, kad vaikinas per daug prie manęs prisirišęs ir aš  neplanuotai pastojau. Tačiau tik Sicė žinojo, jog vaikinas manęs nemetė. Nes aš jo neturiu. Gyvenime pasitaiko ir didesnių nelaimių, pavyzdžiui- jo pabaiga. Gerai, kai su šeima susitinki kartą per dešimt metų, nuo jų gali nuslėpti bet ką. Nors tai ką slėpiu nuo šeimos, jau mėnesį sėkmingai slėpiu ir nuo Malkolmo. Geriau pagalvojus, jo ir nemačiau visą mėnesį.
Lygiai devintą ryto išgirdau dūsaujant kaimynę, ką tik sunkiai pasiekusią septintą aukštą. Kaip gali nekilti depresija kai devynaukštyje neveikia liftas? Ji stipri moteris. Galvoje buvo visiškas chaosas. Turėjau padaryti daugybę dalykų, bet pradėti buvo sunku. Kai tau paskutinės stadijos vėžys nėra lengva prisiversti net išnešti šiukšles. Laimei, tą padaryti visada galėjo Sicė. Išgirdusi rakinamas duris pakėliau galvą ir žvilgtelėjau koridoriaus pusėn. Šiandien nebuvau nusiteikusi su niekuo bendrauti, tačiau pamačiusi optimizmu trykštančias Sicės akis vangiai nusišypsojau.
- Šiandien man blogai, aš nenoriu eiti.
- Lu, chemoterapija tau padeda. Žinau, kad jautiesi blogai, bet patikėk manimi, jei būsi tokia užsisipyrusi, greitai nesijausi niekaip.
Sicė žinojo, jog mano nenoras eiti pas gydytojus- tik užsispyrimas. Tačiau, nebuvau tokia kaip ji- optimistė. Nežinau, ar mano įsitikinimą dėl artėjančios mirties reikėtų vadinti realizmu ar pesimizmu. Ar tiesiog likimu.
Sicė sušukavo mano retus belikusius plaukus. Sicė mane aprengė. Sicė mane net padažė. Ji stipri mergina.
- Eisime ar nori, kad tave vežčiau?
- Šiandien aš nusiteikusi pasivažinėti, - sarkastiškai tariau. Sicė nusijuokė, tarsi tai būtų buvęs vykęs pokštas ir padėjo man atsisėsti į invalido vežimėlį. Kol ji buvo pas kaimyną, kuris turėjo padėti nukelti mane laiptais, aš sėdėjau priešais veidrodį ir apžiūrinėjau save, kaip kad mėgo daryti Sicė. Anksčiau buvau graži. Turėjau ilgus šviesius plaukus, soliariume nusvilintą rudą odą, dideles žalias akis. Ir prie viso komplekto dar turėjau vaikiną. Eriką. Bet koks jis būtų tikras vyras, jei nebūtų manęs palikęs vos sužinojęs apie mano ligą. O jis juk tikras.
Ligoninė netoli, prie pagrindinės aikštės, o aš visą trumpą kelią niūniavau pagrindinę „Krikštatėvio“ melodiją. Niūniavau garsiai ir Sicei tai nepatiko, tačiau kaip vėžininkė turėjau šiokių tokių privilegijų. Ligoninėje buvo pilna žmonių. Man pasidarė bloga, kai pasakiau tai Sicei ji nusišypsojo ir pasakė, kad netrukus bus geriau, nes jau sukome link procedūrinio kabineto, kur seselė mus pasitiko su šypsena.
- Kodėl jūs kvailai šypsotės žmonėms, kurie greitai mirs? - gal kiek per tiesmukai paklausiau seselės. Privilegijos. Ji ilgai man neatsakė, ieškodama tinkamos venos mano išdžiūvusiose rankose. Pajutau staigų durį. Prisiekiu, jei būčiau dviem kilogramais lengvesnė švirkšto adata būtų kiaurai perdūrusi ranką.
- Nes tai jūs kvaili, ir anksčiau laiko prarandate viltį, - atrodo nuoširdžiai atsakė seselė ir paliko mane kabinete su kapsinčia lašelinę. Po 368 lašo sunkiai kvėpavau ir vos pasiekusi pagalbos iškvietimo mygtuką paskendau tamsoje. Girdėjau mušant laikrodį.