Viskas, kas turėjo įvykt

Šiandien sekmadienis. Žvelgiu į amžinąją ugnį. Bandau susikaupti, panirti į mintis, atrasti save. O choras taip staugia! Rodos, nori perrėkti iš kryžiaus sklindančią energiją ir įrodyti, kad jie čia svarbiausi. Man kartais patinka būti bažnyčioje, nepaisant bobučių stumdymosi ir piktų žvilgsnių į batus ar paltą. Kartais net juokinga ir graudu pasidaro, kaip jos atvirai reiškia emocijas ir veiduose tiesiog šviečia nepasitenkinimas! Štai ir šį kartą stebiu žmones, tas mažytes detales, tinkančias individualybei. Man net baisu, kad aš per daug atvirai elgiuosi, kad mano žvilgsnis per atviras, kad pati nemoku slėpt nuotaikos ir emocijų... Sėdžiu ir mintys klaidžioja. Taip toli nuklysta, kad sunku atsekti grandį. Nuo Dievo- čia ir dabar iki Kalėdų po penkiasdešimties metų...
  Nežinau, kiek dar būčiau galvojusi, jei ne vienas žmogus, stulbinamu greičiu pakeitęs visas mano mintis šimto aštuoniasdešimt laipsnių kampu. Tai buvo moteris. Moteris, kurią perdaug gerai pažinojau, o tiksliau, nepažinojau visiškai. Žvelgiau į jos žilus trumpus plaukus. Nešukuotus ir netvarkingai surištus į dvi uodegėles šonuose. Žvelgiau į nutįsusį sijoną. Ir šiurpas ėjo per nugarą. Kai tik ji atsigręždavo, be perstojo krizendama savo bedante burna, aš tuoj nuleisdavau akis. Kuo žemiau! Tiesiog jaučiau, kaip aplink mane susibūrė molekulių būrys, pavadintas: “atsiribojimas”. Kažkur girdėjau, kad negalima žiūrėti į psichinių ligonių akis. Tuomet jie gali tapt nesuvaldomi. Nežinia ką iškrėsti. Reikia apsimesti, kad esi labai įnikęs į savo darbus, apmąstymus. Tačiau šį kartą man buvo sunku vaidinti. Nebegalėjau atvirai žvelgti į akis. Ši moteris per daug pažįstama. Tai ji, ta pati, kurios labiausiai bijojau per savo sesės vestuvių dieną...

  Puikiai atsimenu tą pašėlusiai karštą vasaros dieną. Tada buvo tiek lakstymo, kad dabar man sunku patikėt, kaip tada mes negyvai nenusilakstėm! Man buvo suverstos visos pareigos. Turėjau prižiūrėti sesės šleifą, kuris amžinai vilkdavosi žeme, kažkas ant jo užmindavo ir jis susisukdavo kaip paklodė po kojom. Tai aš turėjau lakstyti iš paskos ir nuolat taisyti, dailinti, lyginti. Negana to, dar turėjau prižiūrėti pabrolį, kuris vis kažkur paslaptingai dingdavo. Tiesą sakant, tai aš buvau jau susikūrusi scenarijų “pabėgusi pamergė”, bet kaip visada viskas išėjo atvirkščiai. Kiek aš jį bekalbinau, kiek bejuokavau, viskas buvo veltui. Jau galvojau reikės mokytis kurčnebylių kalbos, kol galiausiai ištarė porą žodžiu... Man buvo keista žiūrėti į jo šypseną, sakančią: “aš viską žinau”. Ji tiesiog mane žudė!
  Kai mes sustojom prie bažnyčios ir aš nulėkiau taisyti sesės šleifo, trumpam pakėlus akis pamačiau ją... Man pakirdo kojas ir tiesiog siaubas persmelkė visą širdį! Jau nuo pat pradžių mane kankino nuojauta, kad bažnyčioj kažkas atsitiks... Atsiminiau epizodą iš knygos “Dvasių namai”. Ten per vestuvių dieną į bažnyčią įlėkė padurtas nuotakos milžiniškas šuo ir kraujuodamas mirė ant jos baltojo šleifo...
  O dabar ji... Puikiai prisimenu, kada pamačiau ją pirmą kartą. Senučiukė su vestuvine suknele tarp šimto žmonių paprastose sekmadienio pamaldose. Jos suknelė, anaiptol, nebuvo balta. Ji buvo purvinai pilka. Ypač apsiuvinėti kraščiukai apačioje. Pūsta, trumpa suknelė . Moteris buvo apsivilkusi kailinius. Ryškiai citrininės spalvos. Vaizdas klaikus. Bet tai dar ne viskas, ji nuolat juokėsi! Iš šalies, tai gal neatrodė baisiai ar piktybiškai, bet vis dėlto man buvo kraupu. Aš spėliodavau, gal didžioji jos gyvenimo drama įvyko būtent per vestuves? Gal jis pasakė ne? O gal tądien ji buvo laimingiausia ir nuolat prisimena tą dieną? Grąžina į realybę, tik deja, jau per vėlai....
  Ir šį kartą, pamačius jos bedantę šypseną, man aptemo akyse. Ji man buvo didelė juoda katė, kuriai perbėgus kelią imdavo nesisekti... Tai pradėjo pildytis. Pirmiausia, aš eidama pasirašyti vos neišsisukau kojos lygioje vietoje. Paskui mano pabrolys pamiršo žiedus ir visiems kitiems tai sukėlė tikrą juoko priepuolį! Bet tai dar buvo ne viskas! Pats baisiausias dalykas įvyko jauniesiems sumainius žiedus... Staiga kažkas pokštelėjo ir apvalainas daiktas nusirito prie jaunųjų kojų... Paskui pasigirdo juokas. Aš sustingau ir bijojau atsimerkti ir pamatyti bombą... O kai pramerkiau vieną akį, nepatikėjau! Paskui pramerkiau kitą akį. Tai buvo obuolys! Gražus rausvas obuolys, gulintis prie altoriaus...
  Kai prilėkiau prie sesės ir jai papasakojau, ji labai nustebo. “Senė? Kokia senė? Aš nieko nemačiau! Ką dar obuolį numetė? Kur? ”—Šypsojosi ji ir žiūrėjo į mane tarsi į vaiką, perdaug prisifantazavusį... Patikėjo tik tuomet, kai pripuolė būrys pamergių ir pradėjo viena per kitą lalenti:
--Puikus scenarijus! Tas obuolys! Kaip fainai sugalvota! Mes irgi taip norim! Per mūsų vestuves tegul visi atsineš po obuolį ir mes į altorių! Na čia mums siurprizas! Pagrindinis vestuvių akcentas!
  Aš buvau nustumta kažkur toli į užnugarį. Mačiau tik garbanotus sesės plaukus. Mąsčiau, kad ji per daug pasikeitė. Mano ausis dar pasiekdavo pokalbio nuotrupos:
--Tai vaisingumo  simbolis... daug vaikučių... cha cha cha....
Staiga pastebėjau savo pabrolį stovintį ir žiūrintį į mane. Tiksliau, besišypsantį savo kvaila šypsena. “Tik jo čia ir betrūko! ”—pamaniau.

  Na, o dabar ant mano stalo stovi įrėminta sesės nuotrauka. Vienintelė iš daugelio kitų. Išsirinkau ją, nes joje pagauta akimirka. Ir dar dėl vieno dalyko. Todėl, kad mano sesės akyse šviečia meilė. Aš tokio jos žvilgsnio nesu mačius. Matydavau tik jos vaikino žvilgsnį. Atrodydavo, kad tos energijos, spinduliuojančios iš jo akių stebint ją, užtektų elektros lemputei uždegti! Man patinka ši nuotrauka. Patinka akimirkos. Nes visas gyvenimas susideda iš akimirkų. Kartais pagalvoju, kaip norėčiau, kad pati svarbiausia mano akimirka ir būtų visas gyvenimas, o ne trumputė laiko nuotrupa...