Tuštumą spjaudo dar vakar nešiotas akmuo
Dievo tapytas sapnais abejingoms akims
Rėmu praslydęs tada supratau kad be jo
Skubančios naktys užmigti daugiau nepaims
suvelta - tuštumą spjaudantis akmuo? spjaudo sapnus ar tuštumą? kas ten per skubančios naktys? ir ką jos turi paimti? 2-
pažaisti užsimaniau nes įvaizdžiai įdomūs:
spjaudau į tuštumą akmenis vakar nešiotus
taikau į akį skulptūrai "sapnuojantis Dievas"
vėjas už lango pradėjo lapus nupešioti
naktį apglėbęs skubėjau numirti kol vienas
Man tas užantyje spjaudantis akmuo visai gerai susidėliojo ir nereikia akmens tiesiogiai tapatinti su uolienos gabalu, nes akmeninių besispjaudančių širdžių pastebime visuomenėje, šioje mūsų bendruomenėje ar net patys dažnai jais tampame. Man asmeniškai nepatiko žodžių derinys "užmigti nepaims", nes tai akivaizdus rimo pritempimas prie "akims". Gal net geriau skambėtų "Skubančios naktys daugiau jau manęs nemigdys" ar panašiai, juk poezijoje pilnai užtenka dviejų tarpusavyje derančių rimų ..
Pakomentuosiu ir aš šį:
Kai labai pergyvenu ką psakys man tictac apie eilėraštį,
Imu galvoti koks gali buti jo komentaras apie ji.Imu nerimauti. Bet paskui galvoju wtf :) anyway :D
Mhm, ne kuolas, bet patarimai: trūksta nuoseklumo ar logikos ar kaip tai pavadinti. Poezija nuostabi tuo, kad galima lyginti bet ką su bet kuo, čia viskas gali, čia magija gali dėtis, bet va kai akmenys spajudosi, tai kažkaip keista ir neišeina su tuo tapatintis, kažkaip atrodo truputį wtf :D Ir tada neišeina pajausti to ką nori išsakyt, dabar galiu tik labai neužtikrintai spėlioti, kas čia norėta. Neveikia..
spjaudosi tuštuma dar vakar nešiotas akmuo dievo tapytas akims - jos abejingai sapnuoja paveikslo rėmas auksuotas, o virš jo, po juo bėgančios naktys išspardo miegą kanopomis :)