Mozaika

susitiko du vėjai prie upės
jie abudu kalbėjo suklupę
ir pamiršo, kad saulė nusileido, tekėjo 
nuo viens kito pamišo abu ir dar vėjai

godžiai ėmė savęs ir viens kito ieškoti
ir ritmingai išmoko skraidyti, alsuoti
virš beribio dangaus abu savo saulę atrado
ir skandinosi jūroj, jų sukurtuos aromatuos

gėrė vienas iš kito šaltinio, ir svaigo
jų rasota žolė  niekada nesibaigia
mintys jų tarsi paukščiai aukštį beribį pamilo
vandenyną viens kito beprotiškai gilų


ne planai, jiems svajonės rūpėjo
prisistatė pilių daug iš smėlio, iš vėjo
labirintuose jų pametė laiką ir saiką
šukes praeities sudėliojo į meilės mozaiką