Pražydo plastiko žiedais mano vaikystes kaktusas..
-Kada?!
-Neklausk, nepamenu, senai..
-Kada?!
-Kai lipo mylimiausia Tavo skruzdėle per amžinojo laiko rastą..
-..kai grojo tiesą negyvi svirpliai..
..kai tolimam mieste girdėjai verkiant mažą vaiką.
..kai valgei rausvą sniegą tirpstanti manam delne.
-Kada?..
-..kai jie sudegino Tavoj širdy laikytą trapią taiką.
..kai tyliai tyliai pasakei, kad myli tik mane..
Bet viena diena viskas..viskas baigias.
Ištirpo plastikinis žiedas mano širdyje.
-Kada?!
Neklausk, senai, ne nebepamenu..
Galbūt kai išėjai..
..kai liko tik nebegyvi svirpliai bauginančioje tyloje.