"Karibų jūros piratai" I dalis

Sant Anė buvo mažytis miestelis Karibų jūros pakrantėje. Tokių mažų respublikų, nepavaldžių nei dievui nei karaliui, buvo pilna. Sant Anė vyrauja absoliutizmas – visa valdžia čia dabar priklauso gubernatoriui Edvardui Nolesui. Sant Anė klesti. Tai gražus miestas: prie pat jūros išsidėstę žvejų ir vargšų nameliai, kiek aukščiau – amatininkų, paskui – puošnūs bajorų ir turtuolių namai. Ant pačios kalvos stovi kelių šimtmečių senumo gubernatoriaus šeimos rūmai, beveik pilis. Rūmuose gyvena Nolesų šeima ir beveik pusė šimto tarnų ir darbininkų.
Tiesa, šeimynėlė kiek keista. Kartais atrodo, kad atrodo, kad Sant Anė valdžia priklauso ne gubernatoriui, o jo vienturtei dukrai Esterai Rikardai Noles. Gubernatorienė Elizabet į valdymą visiškai nesikišo. Jai svarbiausia buvo nusipirkti naują skrybelaitę ir su kitomis poniomis gurkšnoti arbatėlę.

Trečią valandą po vidurdienio, gubernatorienė laukė kasdieninės arbatėlės. Tuo metu, Sant Anė laivyno laive, esančiame maždaug dvi dienos kelio nuo Sant Anė, vyko įdomūs dalykai.
Laivo įgula iš vandens ištraukė jauną piratą.
- Pakarkime jį tuoj pat! – pasigirdo jauno karininko įsakymas.
Piratas dar kosėjo nuo į plaučius patekusio vandens, kai jam ant kaklo užnėrė kilpą, o kažkoks jureivis pradėjo kalbelę apie piratų nuodėmes. Atsigavęs piratas apžvelgė aplink jį stovinčius žmones. Jo žvilgsnį prikaustė rudos, į jį įsmeigtos mažos mergaitės akys. Ji buvo kažką sumąsčiusi.
- Gelbėk mane, - vos judindama lūpas sušnabždėjo ji.
Nuo stipresnio vėjo gūsio, laivas šiek tiek trūktelėjo.
- Tėti, gelbėk! – sušuko mažoji gubernatoriaus dukra ir persiritusi per bortą pliumptelėjo į vandenį.
- Gelbėkit ją kas nors! – sušuko gubernatorius, tačiau niekas nesiryžo šokti į vandenį. – Stabdykit laivą ir gelbėkit mano dukrą! – dar kartą sušuko Edvardas Nolesas, bet niekas jo neklausė.
Tada piratas suprato merginos sumanymą. Jis vikriai nusinėrė kilpą nuo kaklo ir į vieno jūreivio kardą nusipjovė riešus veržusias virves. Išstumdęs prie borto stovinčius kariškius, jis šoko į vandenį ir gana greitai pasiekė vandens paviršiuje besikapanojančią Esterą.
- Apsikabink mano kaklą, - pasakė jai.
- Tavo žiniai, aš kuo puikiausiaiu moku plaukti, - kiek išdidžiai pareiškė mergina, tačiau pirato prašymą įvykdė.
Neskubėdamas piratas pajudėjo į laivo pusę.
- Nesipriešink jiems, gerai? – paprašė Estera. – Jei elgsiesi gerai, man pavyks išgelbėti tavo kailį nuo kartuvių. Sutariam?
- Pirato garbės žodis, - atsiliepė piratas. – Piratai žodžio nelaužo.
Laivo įgula ištraukė abu į krantą. Kurį laiką Estera vaidino kosinčią. Per tą laiką piratą vėl surišo ir vėl ant kaklo užnėrė kilpą.
- Tėti, negi leisi jį pakarti? – paklausė Tera tėvo.
- Dukra, jis piratas. Net neįsivaizduoji kiek nekaltų žmonių jis nužudė.
- Jis išgelbėjo mano gyvybę. Už gyvybę negalima bausti mirtimi.
- Dukra, neišsigalvok…
- Jei leisi pakarti piratą, tėti, aš vėl šoksiu per bortą! – Estera grėsmingai priėjo prie borto. – Dabar niekas tikrai nešoks manęs gelbėti.
- Kam tau tas piratas?
- Man nereikia pirato, tėti, man reikia teisybės. Susitarkim, kad palieki jį gyvą ir leidi ramiai gyventi Sant Anė. Jei tada jis padarys nusikaltimą – galėsi pakarti, tačiau dabar to tau neleisiu. Susitarėm?
- Gerai, dukrele, bet…
- Tačiau jei savo žodį sulaužysi, aš rasiu nuo kur nušokti.
Nugalėtas gubernatorius mostelėjo kareiviams, kad nuvestų piratą į laivo kalėjimą. Estera jam padrasinamai nusišypsojo ir nuėjo persirengti.

Per pietus gubernatorius nenuleido žvilgsnio nuo dukros.
- Suvoki, kokią kvailystę padarei? – pagaliu išdrįso paklausti jis, kartais pačiam Edvardui Nolesui atrodė, kad jis bijo savo dukros.
- Už išgelbėtą gyvybę negalima bausti mirtimi, - ramiausiai atsakė Estera nė nepakeldama akių. – Belaisvius reikia maitinti, todėl pavalgiusi nunešiu maisto ir jam.
- Būdama keturiolikos terorizuoji tėvą, Estera. Kas bus paskui?
- Paskui ir pažiūrėsim. Jau baigiau valgyti.
Taip ir nepažvelgusi į tėvą Estera pakilo nuo stalo ir ant padėklo sukrovusi daug maisto nusileido į laivo kalėjimą.

Piratas ramus sedėjo mažoje kelėjimo kameroje. Jis vis dar gyvas. Jam visada sekėsi, pasisekė ir šį kart. Jis žinojo, kad vieną dieną sekmė nusigręš, bet tai bus dar negreit. Tikėkimės negreit.
- Atnešiau tau maisto, - nežinia iš kur išdygo jį išgelbėjusi mergiotė ir prakišo pro grotas maistu apkrautą padėklą.
Piratas buvo toks alkanas, kad ėmė valgyti pirštais nieko nelaukęs.
- Gerai, kad nesivarginau ieškoti įrankių, - nusišypsojo mergaitė atsisėsdama ant grindų saugiu atstumu nuo grotų. – Tu tiesiog išbadėjęs. Kaip atsidūrei ant tos skeveldros vidury jūros?
- Tai labai ilga istorija, - piratas atstūmė tuščią padėklą Esterai. – Ačiū.
- Tu tikrai buvai labai alkanas.
- Žinai, gal iš pradžių susipažįstam? Aš kapitonas Džekas Žvirblis, - Džekas per grotas ištiesė ranką Esterai.
Mergina neatsakė nepatikliai žiūrėdama į ištiestą pirato ranką.
- Iš kur man žinoti, kad man ištiesus tau ranką tu mane neprisitempsi ir nenusuksi sprando, a? – paklausė ji.
- Jei ir buvau ką sumanęs, tu sugriovei visus planus, - piratas nusišypsojo. Jo burnoje žybtelėjo auksinis dantis. 
- Estera Rikarda Noles, - pagaliau ištiesė ranką piratui Estera.
- Tavo labai gražus vardas, tačiau gal galiu vadinti tave Rika? Ne man ištarti tokį ilgą vardą.
- Kai tėtis negirdės. Jam girdint kreipkis “panele Estera”, arba “panele Noles”. O iš vis geriausia – tylėk, nes mane nuo tokių titulų ir kreipinių pykina. Aš, kaip jau tikrai aišku, vadinsiu tave Džeku.
- Tavo tėtis gubernatorius?
- Norėtum paimt mane įkaite ir gaut didelę išpirką?
- Tu tiesiog skaitai mano mintis!
- Man rodos, kad giliai širdyje jis tau padėkotų, kad mane pagrobei. Bent jau man taip atrodo.
- Kodėl tu mane gelbėjai? Šokti į vandenį nuo laivo borto – pakankamai pavojinga, ir aš netikiu, kad taip rizikavai be reikalo.
- Man reikia, kad mano aplinkoje, kokioje aš gyvenu Sant Anė, būtų bent vienas normalus žmogus. Nė nenumanai kokie tie dvariškiai yra nenormalūs.
- Įsivaizduoju.
- Bet iki Sant Anė būsi bandomas pakarti dar mažiausiai kartą. Nusiteik tam.
- Estera!!!! – pasigirdo nuo denio. - Vakarienė!!!
- Gubernatorius nerimsta, - tarė Rika. – Šiandien jau tikriausiai nebeateisiu. Rytoj atnešiu pusryčius.
Džekas stebėjo kaip smulkutė mergaitė dingo denyje.
- Velnio merga, - pasakė jis sau.
Tačiau pirato širdyje tūnojo slegiantis pažadas. Pažadas globoti mergaitę, vieno mirusio pirato dukrą. Jis net nežinojo ar ji gyva. Pagrindinis Džeko gyvenimo tikslas buvo rasti Ją. Rasti tą, į kurią velniškai panaši Rika. Štai kas nedavė piratui ramybės.