Išeini

Naktį, kai šuliny net žvaigždės žibės,
Pasiimsiu liekną dalgį ir eisiu tolyn.
Priėjęs pievą surinksiu rasą.
Net paukščiai girdės,
Kaip nuo pykčio kris net žiedai.

Prašau pabūk dar šiek tiek.

Surinkęs ašaras
Nueisiu prie upės
Ir išliesiu visą savo būtį.
Net žvėrys supras,
Kas bus ir ko būta.

Pabūk dar šiek tiek.

Tada prigulsiu po beržu
Šlamės jis man savo dainas,
Negaliu jam pritart,
Nes gerklėj didelis gumulas.
Net medžiai atseks,
Kas ir kam atiteks.

Prašau, pabūk dar truputį.

Grįšiu į klėtį,
O sau niekuo padėt negalėsiu,
Kai naktis vilko balsu
Staugs vienumu.

Aš suprantu, kad negali jau čia būti.