Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Jūra - šalta beribė jūra: tau norisi pasinert į jos sūrias bangas.
  O tavo rankos surištos, aplink tave erdvė liepsnoja, bet... Bet čia juk tavo namai - čia židinys jaukus. Jaukus?!...
  Esi apsvaigęs nuo to ošimo, bet nežinia, ką tau žada neptūniškasis pasaulis: ar nepaskęsi tu iliuzijose?
  O ausyse tau zvimbia įkyriai - zvimbia tada, kai neošia, zvimbia tada,
kai kūnu teka naminio vyno šiluma. Tačiau... Tačiau tave tai erzina - tu ieškai išsivadavimo, ieškai pabėgimo... Betgi kurion kryptin?!
  Į namus tu juk grįžti ne kartą ir savanoriškai leidiesi surišamas liepsnojančių afrodičių, kurios tau seka pasakas apie odisėjiškas keliones. Tačiau tavasis namas ne kartą degė nuo jų pasakojimų, nuo jų liepsnojančių liežuvių, afrodičių - drakono galvomis.
  Ištižęs tu kaip Trojos princas Paris - vengi atsakomybės, vengi dvikovos. Išties - tu diplomatas, o ne karys: eini aplinkiniais keliais...
Statai svajonių pilis bei medituoji dvidešimt penkias valandas per parą...
Ir visa tai - kad tik pasiekti jūrą!
    O būna, jog kasdien, išsivadavęs iš savo lokio guolio, tu, pasiekęs vandenis ir į juos įbridęs, užmingi giliu letargo miegu - ir tu visvien nenurimsti, visvien tau iškyla šimtai retorinių ar tai ne retorinių klausimų: „ Ak, Aukščiausiasis, nejau mane ta Fortūna apleido - nejau aš pasmerktas pražūčiai nepriklausomai nuo manojo pasirinkimo - bet kuriuo atveju?! Hmm... Kas man dar liko - tai išmokt po kojom pajust žemę bei įkvėpt gryno oro: gal taip išsisuksiu? „
  Regiu jau jūros platybes - jau peržengiau kopas. „Bet gal dar verta apsisukt ir grįžt?... O kas, jei mane vejasi liepsnojantys miškai?! Jei giliau įbrisčiau, gal jie nustotų mane persekioję? „ Atsiklaupęs ant kelių pradedu maldaut pasigailėjimo, su nuoširdžiausiomis ašaromis prašau
pagalbos... „Galbūt manieji namai ir turėjo sudegt? Ir taip ne kartą. Galbūt kažkas ir buvo pridėjęs į židinį per daug malkų? O gal tai, jog vis bėgu ir bėgu iš namų link jūros... Ir įbridęs iki juosmens imu nebejaust jūros dugno... O gal mane vanduo kaip tik į viršų kelia? O kas, jeigu, bėgdamas nuo avinų, būsiu užšokęs ant skorpionų? Ir kur garantija, jog nenuskęsiu?! Tačiau ir kurgi garantija, jog nesudegsiu?! Ir iš kur pas mane toks didelis poreikis atsiklaust publikos ir ypač atsiklaust moters; 'ar man geriau nuskęst ar sudegt? '
Išties, stiprus manyje be galo tas prisirišimo jausmas - tačiau ar jis manęs galutinai neuždusins? Kai ji mane praspirs kaip kokią šliurę ir draugiškai tars 'ate'... O tu norėsi jos visa esybe. „
  Daugybe kartų, kai bėgdavau į priekį, aš sekdavau vidudienio saulę - ji mane vesdavo Pietų kryptin, link gaivių viduržemio kurortų.
Vesdavo ji mane vilties spinduliais - ir aš tvirtai buvau įsitikinęs, jog einu teisinga kryptim; jog tai kelias į ramybę, kelias į harmoniją, tačiau... Tačiau man nuolatos kažkas tai sumaišydavo kortas, lyg kokia angis iš pasalų geltų! 'O Fortūna, aš taip norėčiau tau spjaut į veidą! ' Kai man į veidą ima pūst žvarbūs šiauriniai vėjai, o vidudienio saulė netikėtai atsiduria už nugaros; ne ta kryptis, ne ta kryptis. Ir atsidūrus už kopų suvokiu ne relaksaciją, o melancholiją, o tada ta jėga primygtinai siūlo pasirinkt asketo, vienuolio gyvenimą. O man nesinori tikėt tais painiais išvedžiojimais, sruvenančiais mano smegenų vingiuose.
    Stebi tu beribę vandenų erdvę. Gėriesi ja. Gėriesi, kol... Iš jūros dugno!... Taip, tu tikėjaisi, jog išnirs undinės... Tačiau... Tačiau vietoj jų pasirodo kažkokie klaikūs gigantiški monstrai! Tai kaip ir moterys. Bet tos moterys... Jos taip siaubingai dvokia - kaip dvėstančios žuvys. O greta jų taip pat iškyla ir skorpioniškosios gyvatės - vietoj anksčiau tave persekiojusių avinų, bulių bei ožių. Ir jie visi eina link tavęs!... Eina!!!
    Apsisuku atgal ir pasileidžiu bėgt, kiek tik kojos neša. 'Ir vėl, matyt, kažko tu šaliniesi - ar tai išorėje, ar tai viduje'.  Et... Šalin, mintie! Nieko nebeanalizuoju - tiesiog įsijungia manyje automatas. Tiesiog bėgu ir bėgu... Kol pavargstu. Kai pavargstu, atsiklaupiu ant kelių ir meldžiuos, kad tik į nugarą, kuri, beje, irgi turi akis, nepūstų tie atšiaurūs lediniai vėjai, kad tik neužuosčiau ore tų pūvančių silkių tvaiko. Parymojęs, pailsėjes, vėl tęsiu savąjį maratoną. Bėgu kol...
    Lyg tave būtų pasiekęs vargonų gaudesys, lyg ir grigališkojo choralo sąskambiai, lyg ir kas šnabždėtų mantras, lyg ir prieš akis himalajai.
    Jis pasiekia savuosius namus - šįkart jie nesudegę, troba ir vėl gerai suręsta. Kai kur, aplinkui, dega joninių laužai - namo jis grįžo, matyt, vasaros saulėgrįžos naktį; dangus giedras, bet žvaigždės neryškios - vakarinė žara susiliejusi su rytine. Jis žvalgosi ir klausosi; gausus būrys muzikantų groja armonikom, būriai žmonių šokinėja aplink tuos laužus ir vargo nemato. Norėtųsi ir jam prisijungt prie jų; tos šiltos ugnelių spalvos lyg ir nebedirgina jo pojūčių, kaip jis dažnai yra įpratęs sakyt 'nebedirgina perdėtu gyvybingumu'. Jis jau ir taip sudraskęs į skutelius tas knygas, kuriose primygtinai teigiama 'raudona dirgina, mėlyna ramina ir t. t' Bet mėlyna skatina pesimizmą, o raudona optimizmą. Ir tie prieštaravimai jį vargindavo jau ne tik emociškai, psichiškai, bet jau ir fiziškai, psichosomatiškai, mentališkai - ir visa tai vien todėl, jog jis buvo pusiau avinas ir pusiau skorpionas; ugnis su vandeniu juk nedera.
      Bet būta ir svarstykliškojo veiksnio - ir visa vardan jos, vardan mylimosios; kad tik jai įtikt, kad tik būt arčiau jos. Taigi, jis visokeriopai panaudodavo savąjį articizmą ir tapdavo veiksmo filmų herojum - na, be abejo, stengdavosi nuolat pasijust kaip koks švarcnegeris ir ieškodavo tos gležnutės kalnų gėlelės. Surasdavo ją ar ne... Bet jo artistiškumas jį patį dažnokai sekindavo; jis nuolatos pavargdavo būt tuo 'mačo patinu' ir... Vis dažniau jam norėdavosi nusiimt tą kaukę ir būt gležnu, silpnu, trapiu, gal ir kiek eskcentrišku; liūto - vandenio ašis. Kažkas tokio panašaus į Šopeną ar tai Šubertą.
Norėdavosi nuolatos nueit nuo tos scenos, nes jau širdis pernelyg trankydavosi nuo tų aplodismentų; geriau jau kur būt nuošaliai, būt kažkokiu tai kūrėju ar tai išradėju, būt pasyviu mąstytoju, o ne aktyviu veikiančiuoju. Tačiau... Tačiau ir tokioje būsenoje jis troško atsvaros; būtent jos, bet jau nebe trapios kalnų gėlelės, o aistra kibirkščiuojančių akių kalnų pumos - tokios kaip rašytoja George Sand. Bet tokios jis nė su žiburiu nerasdavo, nors ir nebuvo iš tų išrankiųjų. Pirmuoju atveju, užsidėjus artisto kaukę, šansais būdavo didesni, bet... Bet ir tos kalnų gėlės matyt jausdavo, jog jis kažkoks nesavas, o kai tik pamatydavo tikrąjį jo veidą, mandagiai, gracingai, neįvardindamos tokio atsitraukimo motyvų, jį tyliai 'iškituodavo' - paprasčiausiai, išvis pranykdavo. Tuo tarpu 'pumos' taip nesielgdavo, betgi kažkokio palaikymo ar tai padrąsinimo jis iš jų sulaukdavo 'mes tik draugai' rėmuose. O tokie rėmai jį išties žeisdavo - kartais privesdavo prie įsiūčio ar net isterijos priepuolių; ir vėl ašis pasvirdavo ne į vandenio, o į liūto pusę; tada jis vėl trokšdavo sugrįšt į savąjį teatrą, į savąjį spektaklį, jog ir vėl įrodytum tiek 'kalnų gėlėm' tiek 'pumom', jog jis yra tas, 'kurio geidžia visos'. Išorinių, na ir, matyt, išorės įtakojamų vidinių - sąmoningų ar tai nesąmoningų jėgų bei aplinkybių įtakojamas jis sunaikindavo tuos savo eilėraščius, sava ranka penklinėje rašytus muzikinius kūrinius, kaskart bandydamas savyje pažabot tai, kas ekscentriška, šiuolaikiška, originalu, visokeriopai stengdavosi įtikt visuomenei, prisiderint prie jos šablonų ir be abejo - prisiderint prie jos. „Privalai būt dominuojantis, privalai būt lyderis! ' Be abejo, jis puikiai suprato, jog perėjus iš jang fazės į in fazę, jis, turbūt, niekada negaus tai, ko norėtų - būti suprastu, būti neastumtu, su visais savo privalumais bei trūkumais, su visomis savo bėdomis taip pat ir su visais savo talentais.
    Taip, išties, jis buvo perskaitęs daug knygų. Gal net per daug.
    Grįžtu namo, saulė jau nusileido, bet ir gaidžiai pirmieji, tubūt, jau greit užgiedos, tik.. Tik kažkas net ir vasaros metu kūrena židinį. Bet vistiek čia taip gera - čia juk mano namai, čia taip jauku. Jauku?!...
O štai ir vėl iš židinio išnyra tos pačios liepsnojančios kardų damos; ne su kardais dabar jos, bet su botagais! Stveria jos mane - nuplaka, nučaižo! Vėl suriša rankas! Tuo tarpu nuo šios pirkios dūmų man taip stipriai pradeda draskyt galvą, taip greit ima plakt širdis, jog jaučiu... Jaučiu, kad tuoj apalpsiu!
    Sukaupęs visas jėgas, aš, visgi, išsilaisvinu, o tada sprunku laukan pro duris - sprunku dabar jau bet kur!
    Jis pasipuošęs, o gal kažkieno tai papuoštas, stovi miško viduryj; kaštoninės spalvos kostiumas, asfaltinės spalvos marškiniai bei juodai balta peteliškė, parišta po kaklu - tai jo kodas. Taip taip, vidurio kelias - svarbiausia yra nepult į kraštutinumus. Kaip puikus pavyzdys jį aplinkui supanti žalia spalva - raminanti, balansuojanti, gydanti vosokias tai poliarizacijas. Po kojom žemė, virš galvos miško išskiriamas šviežias oras - ir tai tiek su ugnim, tiek su vandeniu, tikrai anksčiau ar vėliau ras bendrą kalbą. Teologija ar ezoterika? Kažkada tai nebebus priešprieša.
      Jis isikūrė gyvent medžio erdvėje. Atgal į gamtą.
2016-01-25 00:11
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2016-02-02 16:05
vakvakas 2
1
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-01-28 20:37
Eslem
Šauniai ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą