Pykčio ratas

Nuo miestelio, kurio jaukioj įlankoj užinkaruotas mano laivas iki Nicos - vos vienas sustojimas priemiestiniu traukiniu. Šiaip pro vagono langą stebėti Viduržemio jūros pakrantę visai gera pramoga, bet tik kryptimi link Monte Karlo. Labai gražu čia. Pakrantė dramatiška - uolos, palmės, kiparisų alėjos, pikantiškos įlankos, vilos gražuolės. Tačiau Nicos kryptimi nuo mano stotelės traukinys iškart juodai neria į tunelio tamsą, o iš po kalno išlenda ten, kur man laikas išlipti. Tiek to tamsaus važiavimo į didelį miestą - vos vienas sustojimas.

Šeštadienio popietė ir Nicoj šiandien karšta. Ir užvakar, ir vakar buvo karšta, nes visą liepos mėnesį ten visada yra karšta.
Atvažiavau nusipirkti oro. Oru vadinu interneto ryšio papildymą iPadui. Einu į bistro, čia visur vadinamų Tabac - toks nedidelis baras, kioskas, lošimų kontora.  Čia vakar man pardavė vien telefonui tinkamą interneto pratęsimą, o ne tabletei, kaip prašiau. Reikia pakeisti.

Šiandien čia dirba nebe vyrukas greituolis, kuris greitai kaip genys kala baro prekes ir lošimų statymus į kasą, o tokia pusamžė namų šeimininkė. Ji moka gūžtelėti putlokais pečiais ir labai prancūziškai pakreipdama galvą prasiviepti, šitaip man parodydama, kad nekalba angliškai. Skarelę ant galvos ji užsirišus mazgu į priekį ir tuoj matau, kad ji supranta absoliučiai viską, ką jai sakau ir ko noriu, o paskui reikalauju. Jai niekas neįdomu, sako kalbėk prancūziškai ir kreipiasi į sekantį eilėje, norintį apmokėti lošimų statymą. Niekas eilėje atseit nekalba angliškai, suka akis į šalį ir mataruoja galvom, kai paklausiu. Gerai, jeigu taip - aš irgi būsiu mažiau malonus. Pastumiu visą eilę šalin, juos užstodamas, nes matau, kad visi kažkokie nuvėsę, tikrai į plaukus man nepuls. Na, potencialo turėtų gal pora juodų veidų iš West Indies toliau eilėje, bet, manau, patys man ant alkūnės nelips.

Sakau pardavėjai, kad dabar spręsim mano reikalą. Ginčijamės pora minučių. Ji prancūziškai aiškina, kad turiu kalbėt su tuo, kas pardavė, aš - kad kalbu su įmone, kuri pardavė. Atmosfera kaista ir baigiasi tuo, kad vienas kitam jau labai pakeltais balsais palinkim turėti gerą dieną, visokeriopą sėkmę asmeniniame gyvenime ir santarvės šeimoje. Dar pridedam, kad abudu esame labai malonūs žmonės. Einu gatvėn, visiškai nieko nepešęs, bet dar pasipykęs su baro durimis, nes jos kažkodėl atsidarė į vidų, o ne laukan. Jau buvau bepamanąs, kad užrakino, rupkės, ir dabar duos į kuprą.

Vėl atsidūręs gatvės kaitroje, plieskiančioje nuo šaligatvio betono, iš pradžių žingsniuoju greitai, po to tempas ima lėtėti, o paskui save sugėdinu,  kad klausimo vertė pinigine išraiška visai menka ir tokio jausmingumo tikrai neturėčiau sau leisti. Kas čia man ką tik nutiko? Ir ta gestikuliacija rankomis ginčo metu - gal, kol plaukiojau Italijoj, išmokau?

Pažvelgęs atgal per petį matau, kad pykčio fluidai jau čia. Žinojau, kad bus. Jų šiaip nepastebėtum, jie yra visiškai permatomi ir man einant, jie velkasi tokiu debesiu iš paskos. Būtų spalvoti - vilkčiau juos kaip liepsną, iš šalies  pamanytum, kad degdamas einu gatve. Juos gali trumpam pamatyti tik eidamas ir staiga atsisukęs, beveik užmerktom akim, kai matai tik vos vos per blakstienas.
Labai keistas dalykas - tu jau ramus, bet pyktis vis dar su tavimi. Žinau, gi ne pirmas kartas - jį tik gerom emocijom įmanoma nuo savęs nuplauti, todėl suku link senamiesčio, nes ten visada smagu.

Artėju šaligatviu link Garibaldi aikštės ir ten užknietėjo telefono navigacijoj pasitikrinti, kuria gatve nuo aikštės link portugalų virtuvės restorano eiti; staigiai sukteliu link pavėsio, nes saulė tiesiog nujungia telefono ekraną.

- Oi! - išgirstu spigų „oiktelėjimą“ - pasirodo, savo netikėtu judesiu užkirtau kelią paskui mane skubėjusiai damai. Ji staigiai žengteli į šalį ir, vos neatsitrenkus apeidama mane, įmina į didžiulį šuns šūdą.
Didelis šūdas, ne mažiau kaip gerai pasistengusio dogo, ar kokio mastifo. Dalis apkabina basutę ir pakimba damai ant kojos, dalis su tvarkingai atspausta grakščios pėdos forma lieka ant betono.
Tą pat sekundę dama agresyviai ir piktai žodžiuodama užsipuola netoliese stovėjusią pagyvenusią moterį su nedideliu taksiuku ant pavadžio.

Aš gi nusimanau apie šunis. Taigi niekaip taksiukas vienu tūpimu tiek neprišiktų.
Einu toliau, o primerkęs akis, pasižiūriu per petį - viskas gerai.
Myliu Nicą.