Per gimtinės jaurus

Čia akmuo prie akmens,
akmenėlis prie akmenio,
gal ruduo iš vandens,
ar pavasarį atmenu?

Teška laukas - bala,
pievos kilimas - pelkė,
nuo miškų dargana,
jaurų properšom dvelkia.

Vėjas šaltas, šiurkštus,
šuorais lenkia prie žemės,
debesys per kraštus,
dangaus skliautą apsemia.

Kiek žiūri - tiek matai,
ar čia saulė, ar purvas,
jau ir pats nežinai,
kur gyvenimas gurma?..

Štai kokia ta šviesa!
baikštūs pirštai paliečia,
ir sutrauko staiga,
pražūtingai apšvietus,

dulksnos širmą skvarbiai,
verčia rūku smagiai,
te iškris vien lietaus,
šilti, gaivūs lašai.