Ginčas laive

- Kvailys. Paprasčiausias, elementoriškas esi kvailys. -  konstatuoju akivaizdų faktą. - Kiek kartų tau sakiau, kad jei basas ant denio, tai tik laiko klausimas iki skausmo ir kraujo.

Mažylis, tas senas krienas, visas persirietęs, sulinkęs ir spalvą keisdamas nuo kančios, vistiek inkščia savo teisybę:
- Na, negaliu aš kitaip! Su batais aš prakaituoju, žinai, ir kvapai atsiranda - diskomfortas su batais ir laisvės nebuvimas čia, Vidužemiuose su jų karščiais. Pamiršk Baltiją, čia Pietūs! Be to, jachtos etiketas toks - tik nevala paskutinis ir laivo negerbiantis rioglinasi ant denio ir, neduok Dieve, į kajutę su batais!

- Ir ne mano kaltė, taigi kam nenutiktų - vis beria savo tiradą - Kad eidamas deniu iš laivo priekio link kokpito, nepastebėjau praplaukiančio katerio. Gavom bangos netikėtai ir kliuvau už ventiliacijos dorado rėmo. Lygsvara ir balansas tokie dalykai - kartais turi, o kartais tenka ir pasistengti. Na, stengiausi, nepavyko. Laivas krypt, aš taukšt į metalą iš pilno mosto – sulūžau. Na, ką dabar padarysi...

- Gerai, užteks rypauti, - sakau, - gal kaulas nelūžo, gal tik skilo. Parodyk…

Matau, kad tinsta ir mėlynuoja bjauriai, čia jau tik rentgenas gali kažką patarti… - Tai ką dėl Romos darom? Juk planavom laivą ant kranto iškelti, o paskui savaitgalį Amžinajam Mieste prasieiti. Tai žlugo planas, jei nepasivelki?

- Ką daaaarom, ką daaaarom... - maivosi, užsmailindamas balsą ir perdėtai pašaipiai mėgdžiodamas mano dalykišką toną tas demagogas ir jau kaip reikiant melsvas klounas. - Laivą iškelsim, tada bus matyt, - priduria jau rimtai.

Matau, kad kalbėtis ir auklėti jį beprasmiška.
Imu pleistro ritę ir tvirtai priveržiu jį prie sveiko kaimyno. Nes aš - buriuotojas, o jis - mano kairės kojos mažasis pirštas, visai ne laiku nulūžęs. Jam ne ginčytis dabar reikia, o kuo mažiau judėti.

Mažylis teisus - laivą iškelsim, tada bus matyti. Darbo yra trims dienoms. Gal ir pirštas tada kiek pagerės.