Mano jūra vandenynas

Šiandien vėl pliažas kaip ruonių gulykla. Saulė aukštai, vidurdienis neįtikėtinai karštas, bet vanduo vis dar šaltas. Besimaudančių mažai. Vien tinklinį spraigantis jaunimas retkarčiais įsibėgėję pūkšteli į guvią bangą ir taip pat skubiai kepurnėjasi atgal ant smėlio atšilti.
Tie, kas jau pagulėjo kniūpsti ir ant veido neužsivožė ką tik skaityto žurnalo, jie visi akimis seka baltaburę jachtą.
Prie jūros tampriai prispausta vėjo, įstrižai pjaudama į bangą, pilnais sparnais ji tolsta nuo kranto.
Kaip jiems ten, jachtoje, gera, - tuo metu pagalvojo visi sveikai įrudę ruoniai.

O aš tada sėdėjau ten, jachtoje vienas pats ir man visai nebuvo gera. Mano abi akys ketino apsibliauti kaip boba. Jose kažkaip savaime tvenkėsi po ašarą, tos riedėdamos maišėsi su nuo kaktos parbėgusiu prakaitu ir ant pat nosies galo pakibo didžiulis sūrus lašas. Apatinę lūpą atkišęs, turėjau nupūsti jį šalin.
Vis tik vėl pramušė, pagalvojau. Ir ko dabar? - lyg apsimetęs, kad nežinau.

Prieš trejetą dienų irgi taip buvo, kai po parą trukusių skrydžių paryčiais įžengiau į šarvojimo salę, kur gulėjo mama.
Aš nespėjau, Ma..., - tik tiek sugebėjau aiškiau pasakyti, o toliau kažką nukriokiau, nes lyg koks sprogimas išrovė balso stygas, širdį išspaudė per akiduobes, tėškė visą tą kruviną marmalą į vitražą už karsto; vaizdas išskydo, bet gal tai stiklas išsilydė ir nuvarvėjo žemyn.

Matai, kaip gražiai pašarvojom, - pasirodžius gal po dešimties minučių, guviai sušnabžda sesuo, trumpam apkabinus užuojautai.
Koks čia tau grožis, - sakau jau susivaldęs, - taigi mama grabe guli.
Atšoko kaip nudilginta.

Sesuo paskambino, kad paskubėčiau grįžti, nes gal diena liko, gal dvi. Kunigas jau buvo...

Suprantu ją puikiausiai, nes kai tėvą laidojom, ji tuomkart nespėjo, o kai pats pasineri į laidotuvių veiklą, iškentėti būna lengviau. Reguliuoji procesą, užsakinėji ir derini laidotojų paslaugas, esi užsiėmęs, skausmas veikla atsiskiedžia. Teks jos atsiprašyti ir padėkot, kad viskuo pasirūpino.

Buvau išvykęs; nors mamai jau buvo blogai, bet taip buvo nebe pirmus metus. Nujaučiau, kad man paskambins, bet vistiek išskridau.
Iki, Mama, - sakiau ir pats nežinojau, ar nemeluoju.

O užsiašarojau tada jachtoj nuo bejėgiškumo ir kaltės jausmo, kad tu jau nebegalėsi nieko pakeisti. Viskas liks taip. Tėvai šitaip svajojo keliauti ir galėjo sau tai leisti, bet vis atidėliojo. Kiek besakėm, įtikinėjom, kad nebereikia tiek rūpintis ir nuolat dėl mūsų bijoti, kad savo gyvenimus ir patys mes surikiuosim. Taigi pensija, laikas dėl savęs pagyventi. Džiaukitės gyvenimu, vaziuokit, skriskit, pažinkit, ragaukit, matykit... vis kaip žirniai į sieną. Dar vėliau jie kibo į anūkus - visa meilė ir dėmesys, ir vėl - palaukit, dar suspėsim dėl savęs pagyventi. O ką - mums buvo labai net patogu. Anūkėlius užsikrauna laimingi seneliai, o mums patiems - laisvė.
Vėliau, dar po kelių metų ėmė tėvukus ligos riesti, keli insultai vienas po kito, paskui dar blogiau, chemoterapijos, švitinimai... Taip ir išėjo abu pamečiui. Nespėjo, ar mes nesugebėjom įtikinti juos siekti savo gyvenimo svajonės. Kažką ne taip mes padarėm.

Dar per laidotuves man supūliavo tas didžiulis kaltės jausmas. Plykst, drykst ir įžeidžiau, susiriejau su visais, kas prilindo bent per pora žodžių.
Po laidotuvių atsimiegojęs, turėjau bent pusdieniui jūron išplaukti, kad save iš naujo suderint, vidų susistyguoti. Jachta jūroj yra kamertonas. Ne visada jos užduotą toną išgirsi, bet jeigu pavyks - ta vidine klausa atsirinksi visus kitus reikalingus garsus.

O dabar viskas gerai. Du metai praėjo ir žinau, kad tikrai ištaisysiu tėvų klaidą. Mes buriuojam, plaukiam, keliaujam - tai su šeima, tai su draugais, o dažnokai ir vienas mūsų laive.

Kai numirsiu, mano syvai ir mineralinės medźiagos gruntiniais vandenim taip pat sutekės į artimiausią upelį, ar kokį melioracijos griovį. Po to į upę, didelę upę ir į jūrą vandenyną. Prasiskies jie pakeliui iki begalybės, kaip tos kadaise piktai nuo nosies nupūstos ašaros, nukritę už borto ištirpo, bet ten sutiksiu savo tėvus. Mikroelemento ir atomo lygyje Okeane mes visi būsim kartu ir šitaip sugrįšim į pradžią.

Aušta dar vienas Viduržemio rytas po naktinio plaukimo iš Korsikos į prancūzų Rivjerą. Saulei kylant iš už Kap Ferat kyšulio, dangui šviesėjant į tą pat įlanką šalia Nicos, kur ketinu keliom dienom ant inkaro atsistoti, nusitaikė didžiulis kruizinis laivas. Ištisas miestas ant vandens. Snūduriuoju kokpite, viena akim stebėdamas, kur jachta dreifuoja. Įlankon kruiziniam po nosim nelendu, laukiu, kol jį pasitiks locmanų kateris. Tegul jie bus pirmi... Susivyniojau bures dar prieš tai, prarasdamas eismo pirmumą, nes kruizinio laivo komanda darbą dirba, o man skubėt nėra kur; nenoriu niekam trukdyti.
Vėliau, inkaruotėje, po kelių valandų miego nuo jachtos denio nusileidžiu ant vandens pripučiamą valtį, kabinu variklį ir birbinu link miesto.

Tarp kranto ir prie didžiulio plūduro pririšto kruizinio laivo zuja keleiviniai kateriai, skubantys pasikrauti kuo daugiau turistų. Šie geram pusdieniui tuoj užpildys miestelio kavines, priemiestiniu traukiniu vaizdinga pakrante pabirs po Nicą ir Monaką.

Didžiulės senoviškos citadelės sienos ir bokštai lėtai artėja, auga akyse. Už mūrų su šaudymo angom - išvirtę gaivios parkų žalumos bangos, persmeigtos kiparisų žvakėm. Šalia pilies ant kalno šlaito susigrūdę rausvi senamiesčio mūrai ir čerpių stogai net liejasi ir tyvuliuoja, dusinami karštos vidurdienio saulės. Siesta, miestelis atrodo apsnūdęs, lyg nenujaustų apie artėjančią invaziją.
Jau pasirodė ir mažo žvejų uostelio vartai, kur man laikas pasukti.

Kaire ranka vis laikau variklio rankeną, o kitą nusveriu už valtelės borto, delnu braukdamas per lygų ir šiltą jūros paviršių.
Tik pažiūrėk, Mama, kaip čia gražu.