Rašyk
Eilės (72138)
Fantastika (2164)
Esė (1684)
Proza (10342)
Vaikams (2458)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Po to, kai Džeinė atbėgo pas mane verkdama, praėjo jau visa savaitė, o ji vis dar leido laiką pas mane. Kaskart ji atsinešdavo vis daugiau savo daiktų, kuriais apstatė visą mano butą. Ir vos tik rasdavo laisvą vietą, iškart pasidėdavo savo vieną ar kitą daiktą. Kai ji prašė, kad priglausčiau ją porai dienų, nesitikėjau, kad ji turėjo galvoje porą savaičių ar gal net mėnesių.
Aš negalėjau pakęsti netvarkos, o Džeinę ją darė ne tik išdėliodama savo daiktus, kur tik papuola (jau nekalbu apie vonios kambarį bei virtuvę ir apie tai, kad vos buvo, kur koją padėti) ir kaskart, kai tik ji atsinešdavo iš tėvų namų į mano butą vis daugiau ir daugiau daiktų, mano viduje virė tikras katilas. Norėjau jos paparašyti, kad laikytųsi mano tvarkos, kad nedarytų iš mano namų muziejaus, kad bent šiek tiek padėtų man apsitvarkyti namus, tačiau mačiau, kokia ji palūžusi, todėl širdis buvo gailestingesnė už tą kylančią pykčio bangą prote, todėl vis tylėjau.
Susitvarkydavau savo namus pagal save tada, kai Džeinė per dienas negrįždavo, nes buvo tikras veiklos žmogus, jos visur buvo pilna, todėl ji namo grįždavo kas antrą dieną ir tik pernakvodavo, o anksti ryte ir vėl kur nekur išlėkdavo. Tačiau tomis dienomis, kai ji nuspręsdavo atsipūsti ir nuo visko pailsėti, ji kiurksiodavo ant sofos ir veizėdavo televizorių ištisas paras, valgydavo viską, kas papuldavo po ranka, prišiukšlindavo ant grindų, ant sofos ir visur kitur, kur tik būdavo įmanoma prišiukšlinti.
Man tekdavo tvarkyti namus ir plušti kiekvieną dieną, stengiantis laikytis savo pačios nustatytos tvarkos nuo tos dienos, kai čia apsigyvenau. Džeinei reikėdavo nuolat priminti (gražiuoju), kad jeigu nesitvarko, tai bent jau laikytųsi mano tvarkos ir stengtųsi tiek daug neprišiukšlinti, nes aš tikrai pavargstu paskui ją lakstyti. Ji pažadėdavo, kad nedarys netvarkos mano bute, tačiau, regis, jos pažadai taip ir likdavo pažadais, nes niekas nejudėdavo į priekį. Man belikdavo atsidusti, sukąsti dantis ir tvarkytis pačiai bei susilaikyti nuo priekaištų.

Jau geras porą savaičių dirbu vienoje nedidelėje kavinėje padavėja. Kadangi dar vis dvejojau dėl savo užsiėmimo tapyti, turėjau susirasti bent jau laikiną darbą, nes turiu sumokėti mokesčius ir nuomą buto, kuriame gyvenu ir kurio visos pasalugos paaugo dvigubai po to, kai pas mane apsistojo Džeinė.
Negana to, man nuotaiką gadino ir tai, kad ponas Tjeris man jau visą savaitę skambina diena iš dienos ir rašo žinutes su didžiausiais prašymais sugrįžti smuikuoti ir su širdingais atsiprašymais dėl bučinio. Be abejonės, jis man rašė žinutes ir su kvietimu kur nors susitikti išgerti kavos ir pasikalbėti akis į akį kaip du suaugę žmonės. Greičiausiai tik bijo, kad visko neišpliurpčiau jo vaikams ir žmonai. Tačiau aš tylėjau ir neketinau būti ta, kuri griauna šeimas. Taip pat nenorėjau jo matyti akyse, todėl neatsakinėjau nei į jo skambučius, nei žinutes.
Vieną savaitgalio vakarą, po visų kalėdinių karštinių ir Naujųjų metų, artėjant Valentino dienai, aš pasilikau darbe kiek ilgiau nei reikėjo. Jau buvo gana vėlus vakaras ir aš parašiau žinutę Džeinei, kad grįšiu vėlai. Nors ir ji nieko neatsakė, žinojau, kad ji arba jau grįžusi namo ir miega, arba turi veiklos ir pamatys, kad jai parašiau kiek vėliau.
Tvarkydamasi ir valydama su sausa pašluostėle staliukus, išgirdau kaip kažkas įėjo į kavinę. Vos tik pamačiau pažįstamą ir tarsi skausmo perkreiptą veidą, tuo pačiu metu prisiminiau tą šlykštų bučinį ir mane supykino. Norėjau vemti ant grindų, norėjau pabėgti, kad tik nereikėtų matyti pono Tjerio veido ir girdėti jo balso, tačiau skrandis sustojo, o kojos įaugo į žemę.
Ponas Tjeris priėjo prie manęs.
-Tai slepiesi nuo manęs ar nuo smuikavimo? – paklausė ir padėjo ant stalo mano smuiką, kuris ramiai sau gulėjo dėkle.
-Labas vakaras. Reikėjo ateiti anksčiau, mes jau užsidarėme, - prabilau perspėjančiu tonu, apsimesdama, kad visiškai nepažįstu šio vyro. Už baro stovėjusi barmenė, mano kolegė, kaip mat pasišalino. – Kuo galiu jums padėti?
-Delija, neapsimetinėk, kad manęs nepažįsti, geriau būtų, kad tiesiog pasikalbėtume, - ponas Tjeris šiek tiek pakėlė toną. Krupelėjau ir iš baimės išpūčiau akis. – Ar nepavaišinsi manęs kava?
-Tojaus, - sumurmėjau ir nuėjau už baro. Ėmiau daryti kavą, net nepaklaususi, kokios jis norėtų. Jeigu galvoja, kad vykdysiu kiekvieną jo užgaidą, tai jis labai klysta. Atnešusi kavą, padėjau puodelį jam prieš akis ir likau stovėti ten, kur stovėjau prieš tai.
-Ar neprisėsi? – paklausė jis, parodydamas į kėdę prieš save. Vis dėl to atsisėdau.
-Ko jūs iš manęs norite? – kiek per įžūliai paklausiau.
-Visų pirma, tai tau reikėtų pasimokyti mandagumo. Jau vien atsižvelgiant į tai, kad dirbi šioje kavinėje, o aš esu lankytojas.
-Atsiprašau, - tiek tepasakiau, tačiau jokio gailesčio, kad esu per daug įžūli šitam vyrui, visiškai nejaučiau. Tik sukryžiavau rankas ant krūtinės ir kietai sučiaupusi lūpas, nutaisiau piktą veidą.
-Atėjau atsiprašyti už tą bučinį, - galų gale jis prabilęs, krenkštelėjo. – O antra, kadangi neatsiliepi į mano skambučius ir žinutes, buvau priverstas tave pats susirasti. Mums būtinai reikia pasikalbėti.
-Mes nebeturime apie ką kalbėti, - atšoviau.
-Turime, - jis man paprieštaravo su dideliu priekaištu balse ir užsigėrė kavos.
-Aš negrįšiu smuikuoti, - kategoriškai atsisakiau.
-Ne to atėjau prašyti. Jau ir pats supratau, kad negrįši, kai nustojai lankytis muzikos mokykloje. Neslėpsiu to, kad tu mane labai trauki kaip moteris, nes esi būtent tokia, kokios visą gyvenimą troškau. Tačiau aš turiu žmoną, du vaikus ir tris anūkus. Nenoriu viso to prarasti, todėl atėjau čia su prašymu, kad visa tai, kas nutiko tarp mūsų, taip ir liktų tik tarp mūsų ir muzikos mokyklos koridoriaus sienų.
-Nesijaudinkit, aš nesu intrigantė kalė, kuri skiria šeimas, - sumurmėjau ir atsistojus pristūmiau kėdę prie stalo. – Neketinu kišti nosies ten, kur jai ne vieta. Aš turiu savo gyvenimą ir jame man visiškai pakanka intrigų, todėl pažadu jums, tylėsiu apie tai, kas nutiko, tol, kol pats nenuspręsite prisipažinti savo šeimai. Tačau svarbiausia yra tai, kad esate visiškai nenuoširdus ir nesąžiningas savo vaikams, anūkams ir žmonai. Tikiuosi, degsite pragare, kai mirsite. O dabar sumokėkite pinigus už kavą ir daugiau nebrįžkite nei čia, nei į mano gyvenimą. Nebenoriu su jumis daugiau nei matytis, nei kalbėtis.
Ponas Tjeris skaudžiai nuryjo seiles. Aš neleidau jam baigti gerti kavos, o jis pakilo nuo stalo ir išsitraukęs iš vidinės striukės kišenės piniginę, sumokėjo už kavą. Tiesą sakant, įdavė man į rankas dešimties eurų kupiūrą. Kava kainuoja kur kas mažiau.
-Grąžą gali pasilikti, - kiek šiurkštokai pareiškė jis ir pradėjo lėtai žingsniuoti link išėjimo.
-Pasiimkite smuiką, nes man jo nebeprireiks, - įsakmiu tonu pasakiau ir nuėjau prie kasos aparato, kad įdėčiau pinigus į jį.
Ponas Tjeris sugrįžęs, nuo stalo paėmė smuiką ir paskutinį kartą, ganėtinai skaudžiai pažiūrėjęs į mane, išėjo.
Įdėjus pinigus, bet grąžos nepasilikus sau, priėjau prie to staliuko, prie kurio neseniai kartu sėdėjome ir paėmusi į vieną ranką puodelį su dar neišgerta kava, nuvaliau staliuką ir užgesinusi salėje šviesą, nuėjau į patalpą, kurioje moterys plauna indus. Padėjau į apytuščią kriauklę puodelį ir nuėjau į persirengimo kambarį. Buvau paskutinioji, kuri pasiliko daug ilgiau nei visas kitas čia dirbantis personalas.
Persirengusi ir išėjusi laukan, išsikviečiau taksi, nes autobusai jau nebevažiavo taip vėlai.
Vos tik išlipau iš taksisto automobilio, pamačiau prie žemės priklupusį žmogystą. Pamaniau, kad man jau gana šiandien nuotykių, todėl pavarčiau akis ir jau ketinau praeiti, tačiau mane sustabdė tai, kad čia klupojo ir kažko ieškojo bei tyliu balsu, sau palei nosį besikeiksnojantis, prieš kelias savaites matytas vaikino veidas.
Vėl tie patys juodi ir šiek tiek pasigarbanojantys plaukai, rudos akys ir nerdai ant nosies. Taip pat tokia pati apranga: odinė striukė ir paprasti džinsai. Tik šįkart jis buvo ant kaklo užsiviniojęs pilką šaliką.
Priėjusi kiek arčiau, kurį laiką stebeilijausi į vaikiną ir galvojau, kas jam nutiko, ko jis čia dabar klupčioja ant žemės.
Kai jis pakėlė galvą ir nekaltai pažvelgė į mane, jo veidą nušvietė maloni ir šilta šypsena.
-Sveiki, - pasisveikino jis ir atsistojęs, pasivalė sniegu aplipusius džinsus.
-Ar kažką pametei? – paklausiau pernelyg rūpestingai.
-Tiesą sakant, taip, - prisipažino jis ir tyliai nusikeikė.
-Ar galiu tau kuo nors padėti? – vėl kišasi tas nelemtas ir perdėtas motiniškas rūpestis.
-Net nežinau ar galite, nes jau kurį laiką ieškau čia vieno daikto, tačiau spėju, arba kas nors jį rado anksčiau už mane, arba aš tai pamečiau kažkur kitur ir kažkodėl man atrodo, kad pamečiau čionais, - atsakė jis, visiškai paprastai ir nuoširdžiai.
-Na, ir kas tai per daiktas?
-Raktai, - atsakė jis ir pasikasė pakaušį. – Raktai nuo automobilio.
-Vajė, - aiktelėjau, nes įsivaizdavau, kokią brangią mašiną jis turi ir kaip būtų gaila ją prarasti. Juolab, jeigu šis vaikinas dirba juodą darbą, kad tik galėtų užsidirbti pinigų tokiems dalykams. Kiek pažvelgusi žemyn, prie savo kojų pamačiau kažkokį blizgantį daiktą. Pasilenkusi pakėliau ir pamačiau, kad tai raktai. – Žiūrėk, ar tai tavo?
Vaikinas pažvelgė į mane, paskui į mano ranką laikančią blizgantį raktą ir dar riebiau nusikeikė.
-Taip, ačiū tau, - pasakė jis ir pagriebė raktą man iš rankos. Tačiau mane aplankė keistas pojūtis viduje, kai pagriebęs savo automobilio raktą, jis netyčiom (o gal tyčia?) prilietė mano ranką. Pasijutau tarsi elektros nukratyta, o vėliau širdyje ėmė darytis šilta, vėliau jau ir karšta. – Kaip galėčiau tau atsidėkoti?
-Juk tai niekai. Tiesiog reikėjo pažiūrėti kur nors toliau, o ne ieškoti sau palei kojas, - sukikenau, jis atsakė man tuo pačiu.
-Na, jaučiuosi tau dėkingas, bet kokiu atveju, ką tik apsikvailinau prieš moterį, kuriai tereikėjo pažvelgti sau palei kojas, kad rastų mano automobilio raktą, - netikėtai vaikinas ėmė svaidytis komplimentais. Tik aišku, netiesiogine prasme. – Leisk man tau atsidėkoti kaip nors. Gal nori kur nors nueiti išgerti kavos?
-Dabar? – mano balsas pakilo keliomis oktavomis aukščiau.
Vaikinukas ėmė juoktis.
-Ne, - atsakė. – Kitą dieną. Tuo tarpu apsikeistume numeriais, kad galėčiau tau paskambinti ir pakviesti, kada abiems būtų patogu kur nors kartu nueiti. Ką manai?
-Puiki mintis, tačiau gal geriau kol kas nesikeiskime numeriais, - mano atsargumas ėmė viršų. Dabar ypatingai, po to, ką padarė ponas Tjeris, buvo sunku prisileisti kitus vyrus. – Geriau susitarkime dabar, kurią dieną susitiktume ir kelintą valandą.
-Nelinkusi taip greitai duoti savo numerį, tiesa? – paklausė jis ir palinksėjo taip, lyg viską suprastų. Lyg suprastų mane.
-Taip, - palinksėjau ir aš.
-Tačiau aš žinau, kad tu čia gyveni. Galbūt man ateiti ir sudainuoti serenadą tau palei langus? – vaikinas ėmė šmaikštauti.
-Būtų puiki mintis, jeigu šis namas būtų nuosavas ir jeigu langai būtų iš gatvės pusės, - nusijuokiau. Net keista, kad nusijuokiau taip nuoširdžiai.
-Tai kelintą valandą ir kurią dieną tau patogiau būtų susitikti su manimi? Ir kurioje vietoje? – paklausė jis.
-Būtų patogu, jeigu rytoj ateitum čia aštuntą valandą vakaro, - atsakiau.
-Puiki mintis. Pažadu, kad nevėluosiu, - pažadėjo jis ir staiga net pati nesupratau, kas įvyko, bet šis vaikinas mane apkabino.
Vėl pasijutau tarsi nukrėsta elektros, tačiau ta šiluma mane nugalėjo ir aš atsakiau jam tuo pačiu, taip pat stipriai jį apkabindama. Šis apkabinimas buvo kažkoks kitoks, kažkoks ypatingas. Toks šiltas ir stiprus. Apėmė jausmas toks, lyg būčiau apkabinus seniai matytą ir pasiilgtą žmogų.


Visą dieną neturėjau, ką veikti, todėl praleidau ją tevizorių ir valgydama spragėsius. Galų gale atėjo taip ilgai lauktas vakaras, kada turėjau eiti ruoštis susitikimui su tuo vaikinu, kurio net vardo nežinojau. Na, tikiuosi, mūsų vakaro planai nežlugs ir vis tik sužinosiu jo vardą.
Atėjusi į vonios kambarį, pamačiau, kad jame kuičiasi ir Džeinė. Tačiau ji buvo jau grįžusi po visų savo darbų ir ketino eiti miegoti.
-Kas naujo? – paklausiau, priėjusi prie veidrodžio ir pasiėmusi savo kosmetinę, išsitraukiau iš jos akių kontūrinį pieštuką. Ėmiau juo paišyti akis.
-Nieko, jaučiuosi siaubingai pavargusi. Tokia ilga diena buvo. Tiek daug darbo turėjau, - Džeinė kilstelėjo antakius ir atsiduso. Tada apsivilko minkštą ir šiltą chalatą ir dar kartą atsidususi, ėmė stebėti kaip aš dažausi. – Kur tu keliausi?
Kurį laiką dažiausi ir tylėjau, nežinojau ar sakyti jai tiesą, ar sugalvoti kokią nors kvailą istoriją, kur  išsiruošiau eiti.
Delija, nuo kada tu meluoji?
-Į susitikimą, - atsakiau lyg tarp kitko, tačiau Džeinės tai nepaliko abejinga ir ji susidomėjo. Mačiau tai iš jos veido. Ji priėjo kiek arčiau manęs.
-Su kuo? – nustebusi paklausė.
-Su atsitiktiniu vaikinu, - atsakiau ir trumpai pažvelgusi į Džeinę, sukikenau.
-Ką? Delija, nuo kada tu vaikštai į pasimatymus su atsitiktiniais vyrais?
-Na, tiesą pasakius, tai ne visai atsitiktinis. Ar aš pasakiau ne visai? Nesvarbu. Kad ir kaip ten bebūtų, nutiko taip jau nutiko, - ir aš papasakojau Džeinei visą tiesą. Apie tai, kaip ponas Tjeris į mane iš pradžių keistai žiūrėjo, paskuo per prievartą pabučiavo, vėliau apie jo sūnų ir tai, kas nutiko tam prabangiam restorane. Ir galų gale, priėjau prie kulminacijos. Papasakojau jai, kodėl einu susitikti su atsitiktiniu vaikinu.
Džeinė visą laiką tylėjo ir kantriai manęs klausėsi, taip pat nepertraukinėjo, kol nebaigiau pasakoti.
-Wow, - aiktelėjo Džeinė, kai galų gale pasakiau, kad savo pasakojimą baigiau. – Nieko sau. Kad man taip sektųsi...
-Kokia čia sėkmė, Džeine. Tiesiog leisiu jam atsilyginti už tai, kad netyčiom radau jo automobilio raktą ir viskas tuom pasibaigs, - baigusi dažytis, paskutinį kartą pažvelgiau į save veidrodyje. Taip pat persibraukiau šepečiu per ryškiai raudonus plaukus ir atsisukau į savo draugę. – Na, ką manai? Ar gerai atrodau?
-Tu gerai atrodai net ir ką tik išlipus iš lovos ar pagriota, - tarsi kandžiai pasakė ji ir užvertė akis. – Tu visada gerai atrodau. Tau net dažytis nereikia. Ne taip kaip aš.
-Na, ką tu čia šneki dabar, Dži? – įsižeidusi susidėjau rankas ant krūtinės. Tai buvo dramatiškas veiksmas. Mudvi abi iš prigimties visą gyvenimą buvome ir tebesame „Drama Queen“. – Tau tai tikrai nereikia nei dabintis, nei dažytis, kad atrodytum puikiai. Aš pati sau nesu graži tol, kol nepasidažau. O be to, kas, jeigu ne tu, pakoreguos mano stiliaus pojūtį.
Džeinė ėmė kvatotis.
-Dėl tavo stiliaus pojūčio, tai tikrai nesiginčysiu. Tu jo neturi, - kiek atsargiai pasakė ji, o aš čiupau ją už rankos ir ėmiau temptis link spintos.
-Būtent todėl dabar tu man ir padėsi kaip nors gražiai apsirengti, - tariau. – Kaip nors paprastai, neiššaukiančiai, bet tuo pačiu ir seksualiai bei rafinuotai. O jeigu nerasime rubų mano spintoje, rasime pas tave. Tu man paskolinsį ką nors gražaus.
-Gerai, - Džeinė linktelėjo ir nutaisė super šypseną, kuri man taip patiko. Jau kas kas, bet Džeinės mėgstamiausias užsiėmimas buvo padėti man apsirengti kažką suderinto ir gražaus.
Pažiūrėjus į mano drabužių spintą, Džeinė nutaisė liūdną veidą ir su priekaištu pažvelgė į mane.
-Kada paskutinį kartą apsipirkinėjai? – paklausė ji ir atsidarė savo spintos dalį, kurią buvau atlaisvinus jai.
Visa laimė, kad tarp savo garderobo Džeinė rado kažką, kas man labai tiko ir patiko. Ji ištraukė raudonos juodos spalvos tuniką su negilia V raidės iškirpte ir tokios pat spalvos pusiau storas pėdkelnias. Kai apsirengiau, Džeinė negalėjo į mane atsižiūrėti.
-Kai turėsim abi laisvą dieną, aš būtinai tave nusivesiu į parduotuvę. O tada, kad ir kaip tu nemėgsti apsiprkinėti, mudvi nušluosime visas lentynas. Tau būtinai reiki naujų ir gražesnių drabužių. Senus turėsi mesti lauk. Sutarta? – Džeinė vis dar grožėjosi manimi, tačiau nepaliaujamai malė liežuviu.
-Sutarta, - numojau ranka į visa tai ir nesiginčijau su savo drauge, nes pati puikiai žinojau, kad ta diena, kada abi būsime laisvos, neateis, kad ta diena, kai mudvi galėsime paskirti savo laisvą laiką mergaitiškam apsipirkinėjimui, tikrai neateis. Ji nuolat žada, bet niekada netęsi savo pažadų, kas liečia laiką, kurį ji turėtų bent kartą skirti man. Laiką, kada ji žada, jog vieną dieną ateis diena, kada mes galbūt netgi išvyksime atostogauti.
-O dabar keliauk į pasimatymą ir nepaleisk to vaikinuko, jeigu tik pajusi, kad jis tavo žmogus. – Džeinė man tiesiog įsakė. – Mano mama nusipelnė laimės ir meilės.
-Gerai gerai, pakaks malti liežuviu visokias nesąmones, - pertraukiau ją, užsidėjau batus, paltą ir pasiėmusi rankinuką, išėjau iš buto.
Vos tik išėjau iš laiptinės, prie jos stovinuojantį pamačiau tą patį vaikiną, su kuriuo vakar susitarėme susitikti čia ir eiti išgerti kavos, nes jis nori man atsilyginti už tai, kad mano dėka jis rado savo automobilio raktus.
-Labas vakaras, - pasisveikino jis.
-Labas vakaras, - atsakiau jam tuo pačiu.
-Visai neseniai pagalvojau ir prisiminiau, kad vakar buvau ne tik kvailys, jog pamečiau raktus, bet dar ir todėl, kad nepasakiau tau savo vardo ir nepaklausiau tavojo, - prisipažino jis ir vėl apdovanojo mane savo šilta šypsena. – Aš esu Kajus.
-Delija, bet dauguma mane vadina Dela, - prisistačiau ir aš.
-Man gražiau skamba Delija, - pareiškė jis. – Eime?
-Eime, - linktelėjau ir mudu nuėjome šaligatviu tiesiai į kavinę, kuris buvo visai netoli mano namų.
2016-01-21 15:52
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2016-01-31 04:02
omnia
Štai sąrašas gana standartinių klaidų, kurias tikriausiai daro dauguma pradedančiųjų.

Užsienietiški vardai. Skaitytojas tikisi, kad rašantysis išmano tą pasaulį, kurį aprašo. Jei tai būtų paryžius ar niujorkas, tokie vardai tiktų.

Aprašinėjimas vietoje vaizdavimo. Skaitytojas pats turi vaizduotės ir tikisi gauti vaizdą, įdomių detalių, ryškesnių dialogų.

Dialogai necharakterizuoja personažų, jų mąstymo būdo. Jie tėra to paties pasakotojo balso tęsiniai, įsprausti į personažų lūpas.

Kažkas vis tik sulaikė mane prie šio teksto, kažkokia vidinė jėga, įbrėžimas autorės sieloje. Deja, jis įvyniotas į negrabų teksto audinį.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-01-24 17:47
ievųcė
Ačiū labai :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-01-21 19:13
Upė Piliakalnytė
Intriguojančiai parašyta, suvalgiau kaip saldainiuką :).
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą