Niekada nesakyk – ežeras
kaip veidrodis, nors jo dugne žėruos
žvaigždžių antra tiek
kiek danguj. Atsipalaiduok. Išretėk.
Sakyk: šio vandens paviršius
kaip kantrybė. Kantrybė ir tik.
Ir nors būsi visus žodžius pamiršęs,
veidrodis - daugiau niekados nesakyk.
Apskritai, pamiršk žodį veidrodis.
Tiesiog užtenka žinot, kad yra tai
lyg žvilgsnio erdvėj gruodis,
lyg klausos laike karatai.
Tuomet pamiršk dar šiek tiek.
Pakuždės tau skonis našlaitis:
ant veido plaukai išsitaršę tie
yra kelio alkio vėjas iškaitęs.