mano žuvys

Mano žuvys plauko apvaliame akvariume.
Mano, nors niekada joms nekeičiau vandens, niekada jų nemaitinau, ir ne aš pripyliau akmenėlių ant dugno.
Bet dieną naktį žiūrėjau į jas, saulei spiginant per stiklą tiesiau ant stalo baltus lapus ir žiūrėdavau į nardančius tuose lapuose šešėlius. Kartais šešėlis užplaukdavo ant mano balto arbatos puoduko, ir išgerdavau atvaizdą su arbata, jei nespėdavo suplevėsavęs uodega pasprukti.
Naktį, atsibudus nuo mėnulio pilnaties palaukdavau kol akys priprasdavo prie tamsos ir ateidavau pasižiūrėti jų miego – jos lyg įšalę plūduriuodavo palei dugną tarp žolių, prigludę prie viso kambario įmigio, tada ir aš ramiai galėdavau miegoti.
Kai norėdavau nufotografuoti, ir gerą laiko gabalą su fotoaparatu tupinėdavau aplink, jos tyčia erzindavo ir imdavo maltis po savo vandenyną, kad nuotraukose likdavo tik pabėgusio vaizdo nuojauta.
Dabar mano žuvys baksnoja snukučiais žoles, apaugusias maurais, visai kaip vandenų karvytės, vizgina uodegas ir džigituoja viena prieš kitą.
Gera turėti, kai tau nepriklauso.   
Nebūtų gaila jas išpilti.