Ar pameni rausvus saulėlydžius,
kadais ant jūros kranto,
abu palaimos apsvaiginti, tarsi vaikai,
tikėdami, jog liksim dviese.
Tik tu ir aš nešiojomės širdy -
neišdalintą jausmą,
ir godžiai gėrėm lūpomis
kiekvieną gurkšnį-meilės.
Ar pameni, koks trumpas buvo
šitas laimės kelias,
kai tavyje sustojo, šuoliais lėkęs laikas,
o mano siela liko-
apnuoginta vienatvėj.
Daug ko nesupratau, o gal ir nenorėjau,
vien viltimi artėdama į nežinią,
pradėdama gyvenimą iš naujo.
Žiema... tik kopose beribė ramuma,
o šaltos snaigės nubučiuoja veidą,
kokia trapi ši liūdesio minutė...
Prisiminimų nublokšta veju į šalį ilgesį,
savy išsaugojusi mūsų paslaptį-
per amžius likti dviese.
aš labai nenoriu blogai kalbėti apie jokį eilėraštį, bet va... jis toks... ilgėsingai nedapistitinis (šitas žodis turi būti parašytas kursyvu). Turiu omeny, dauguma eilėraščių rašykuose su vienoda semantika. Parašysiu kas man, kaip skaitytojai, įstrigo:
rausvas saulėlydis...ilgesys... mes sėdim.. ilgėsis... tu pameni... meilė... per amžiusss... ilgėsys..