Juodam karste

kai vėl dangus juoduoju juodymu apsikabina žemę,
aš vėl, pasmerkęs savo žingsniais gatvę,
niūriai žiūriu į dar lange tebedegančią šviesą…
aš ieškau veido atspindžio nuostabiam lange,
kuris atspindi mano sielvartą, nušvintantį jame,
ir vėl, ir vėl, kaip visada
pražūsta mano ten svajonės…
aš vėl pasilieku su savo mintimis
savam juodam karste
su švytinčio sidabro ornamentais išraižytam…
guliu sau, vis ramindamas save,
kad pragare man bus tik atgaiva…
kai tik naktis pasmerkia žemę,
na, bent jau vieną dalį jos, kurioj gyvena mano siela,
tada ir aš einu minties beribiais toliais,
pasiklystu aš labirintuos nuostabių sapnų…
tegul šita naktis mane ramina,
tegul mirtis mane liūliuoja
savam krauju pasruvusiam glėby,
te mėnesiena nuostabi,
ištarus žodį paslaptingą,
mane akimirksniu pražudo,
kad vėl netektų atsikelt į šį neissivysčiusi pasaulį kupiną blogio,
kur svilinančios it ugnies liežuviai akys
ir žiaurūs žodžiai tarsi peilio dūriai…