Virusų valdovas - arba kelionė ten ir atgal (dvikova)

beveik antisionistinė fantazija



Esate patyręs virusologas?
Turite nenumaldomą norą išvykti į kitą šalį ir paskleisti joje naują virusą mokslo ar karo tikslais?
Norite patekti į žurnalų bei televizijos puslapius? Bent trumpam?..

Mažas patarimas – pirmiausiai gerai išmokite, kaip įveikti kitos šalies pasienio apsaugą. Kolbos? Vokeliai?. Šiais laikais visos padorios šalys trokšta užkariauti pasaulį savo virusais ir kiekviena save gerbianti muitinė žino tūkstančius būdų, kaip atimti iš jūsų tą nykiai mažą ginklą. Užtenka skeneriui užfiksuoti kolbos ar vokelio formą ir jūs jau areštinėje. Vien už tai, jog turėjote į kolbą ar vokelį panašų objektą. Pačiam užsikrėsti irgi neišeis. Ištarkite oro uoste žodį iš V raidės ir tūkstančiai elektroninių ausų per mikrosekundę iššifruos, ar tęsinys po tos raidės nebuvo panašus į „irusą“. Visomis žinomomis kalbomis.  Jei taip – jums grės toks pats likimas, koks grėsdavo prieš aštuoniasdešimt metų  kiekvienam, išdrįsusiam pajuokauti apie bombas. Bombos šiuo metu yra juoką keliantis reliktas, visi gali juokauti apie jas iki soties. Jų aukos skaičiuojamos dešimtimis. Jei pasisektų – šimtais. Tuo tarpu virusų aukos skaičiuojamos šimtais tūkstančių ir tai tik juokinga pradžia. Bet vėlgi – jei jums išties sekasi. Jei esate žioplys ir jūsų virusai nesugeba prasigraužti pro respiratorių bei dujokaukių filtrus – tai kokie ten virusai? Šiais laikais net kūdikiai bei namų augintiniai neišeina į gatvę be paprasčiausio respiratoriaus, ausų apsaugos, jonizuojančių akinių ir purškiklio nuo odą atakuojančių bakterijų. Aukščiausio lygio bakterijos netgi sugeba nustatyti, kur yra aukos burna, o kur užpakalis – bei pasinaudoti galiniu įėjimu. O jau tada jos atlieka tai, ką kūrėjas buvo sumanęs.
Taigi, jei ketinate tapti teroristu ir kovoti už savo šalies ateitį, būkite išradingas ir nekartokite savo pirmtakų klaidų. Antraip atsidursite „kvailiausio vi-teroristo“ sąraše, internete. Labai nemalonu. Antra vertus, jei būsite atsargus ir išmanus, „populiariausio virusologo“ Top 20 jums gali tapti visai pasiekiamu tikslu. Mane rimtai pykdo tik tai, jog pastaraisiais metais tame Top 20 dominuoja visokie pacifistai, kuriantys virusus naudingais tikslais. Pavyzdžiui, kaip padaryti žmones vislesnius, ar kaip pailginti visų vyrų pimpius. Vienais metais netgi buvo nugalėjęs kažkoks nesusipratėlis, sugebėjęs užkrėsti visus afrikiečius bei azijiečius ir paversti juos baltaisiais... amžinos taikos pasaulyje tikslais. Aišku, po to jis ilgai negyveno – jį pričiupo tie patys (eks) azijiečiai.
Dar niekaip nesuprantu, kaip galima kurti virusus, kurie sumažintų visų moterų krūtis iki A dydžio. Argi standartas nėra F? Šiaip ar taip, aš esu už krūtų įvairovę, todėl nė karto nemėginau sukurti kažko panašaus. Laiko švaistymas.
Mano sritis – virusai, sukeliantys mąstymo anomalijas. Taip, tokie gali visai šauniai ir nužudyti, jei įtikins auką, jog jai tikrai būtina šokti po traukiniu, tačiau aš nesu toks tiesmukas. Nužudyti žmogų viruso pagalba yra taip lengva, kad net nebeįdomu. Jei esate peržengę šią nykią gyvenimo stadiją, tiesiog apsidairykite aplink save, suraskite reiškinį, kuris jus kasdien erzina ir sukurkite virusą, kuris išspręstų problemą.
Neapkenčiate gatves teršiančių valkataujančių šunų? Tai užkrėskite juos, kad terštų tik ant Seimo paradinių laiptų. Už lango stuksena įkyrus genys? No problemo – virusas arealui perprogramuoti ir jie visi išskris stuksenti į Sibirą. Tačiau būkite atsargus ir pagarbus Motinai Gamtai. Jei neapkenčiate genių, tai dar nereiškia, jog nuo tų pačių virusų turi kentėti kregždės, gandrai ir varnėnai. Pastarieji yra labai naudingi – nulesa ypač nekenčiamo kaimyno vyšnias, che che...
Taigi, gerbkite Motiną Gamtą ir kurkite virusus, kurie yra skirti labai siauram adresatų ratui. Tik VALKATAUJANTIEMS šunims, arba tik STUKSENANTIEMS geniams. Visus kitus lai užkrečia kiti.

* * *

Atėjus mano eilei, žengiu prie plastikinių durų ir atsainiai sumetu savo nykų turtą ant šalia įrengto konvejerio. Tylus dūgztelėjimas ir daiktai nuvažiuoja į plyšį sienoje. Po kelių sekundžių spragteli ir šiek tiek atsilapoja durys - jau galiu įeiti.
Patekęs į mažą, apvalią patalpą, atsistoju pačiame centre, iškeliu rankas ir sudedu delnus už galvos. Standartinė procedūra. Judėti draudžiama, kol skeneriai peršviečia kiekvieną kūno kertę. Sujudėsiu – viskas kartosis iš naujo. Sujudėsiu dar kartą – mane išves įrėmę ginklą į galvą ir prirakins nejudamoje padėtyje ant LABAI nepatogaus stalo, kur vis tiek peršvies. Žodžiu, jei nesate ištiktas nervinio tiko, tuomet nemėginkite pasieniečių kantrybės. Čia jums ne vaikų darželis (beje, nekenčiu vaikų darželių)...
- Praeikite, - išgirstu komandą.
Nuleidęs rankas pasitaisau kaklaraištį ir žengiu pro kitas duris. Tokia pat maža patalpa su monitoriumi ant sienos. Jame yra rodomas visas mano turtas, peršviestas mažų mažiausiai pustuziniu skirtingų būdų.
Blykstelėjęs ryškus žymeklis apsistoja ties vienu iš objektų.
- Kas čia? - klausia malonus moteriškas balsas.
- Kojinės, - atsakau abejingai.
- Čia?
- Odinis diržas kelnėms. Taip pat juo galima išperti kam nors kailį, arba pasmaugti...
- Prašyčiau be humoro, - pertraukia balsas. - Kas tai?
- Skutimosi muilas kelioniniame dėkle.
- Mūsų šalies viešbučiuose muilas yra kiekviename vonios kambaryje.
- Man patinka šis specifinis muilas. Aš snobas, - prisipažįstu.
- Tinka. Kas tai?
- Akiniai nuo bakterijų. O šalia – mano atsarginis respiratorius.
- Tai?
- Manau, ir vaikui turėtų būti aišku...
- Atsakykite į klausimą.
- Antibakteriniai ausų kaištukai su garso stiprinimo funkcija. „Sony“ firmos, - atsidūstu.
- Ar norite pakartoti šią procedūrą iš naujo? - mano tardytojos balsas staiga gerokai atšąla.
- Ką?.. Ne, nelabai...
- Puiku. Kas čia?
Atsakau į likusius idiotiškus klausimus. Marškiniai, dar vieni marškiniai, telefono dėklas (be telefono), snobiškas skutimosi peiliukas, dar vienas kaklaraištis ypatingoms progoms... ar aš tikiuosi ypatingų progų savo vizito metu? Ne, bet kas žino?..

Po penkių minučių, kai visi daiktai jau išvardinti, ji užduoda paskutinį klausimą šiek tiek kitu tonu:
- Ar jūs stengiatės įvežti kokį nors biologinį ginklą, kurio mes nepastebėjome?
- Jokiais būdais, - paneigiu. Ir aš tuo šventai tikiu.
Tyla. Žmonės anapus sienos tikrina duomenis ir mėgina atrasti, kiek daug jiems primelavau. Po pusės minutės tylos spragteli durys kairėje pusėje.
- Praeikite.

Dar vienas mažas kambarėlis, dar vienos užrakintos durys ir langas iš neperšaunamo stiklo, už kurio sėdi malonios išvaizdos moteris. Jei aš būčiau moteris, ten sėdėtų koks nors gražuolis vyrukas – kad pasijusčiau patogiau. Taip, Izraelio oro uostų muitinės žino ką daro.
- Prašau, sėskite, - rodo į kėdę. Merginai už nugaros silpnai žybsi į mane nutaikytos kameros.
Įsitaisau.
- Kiek laiko ketinate praleisti mūsų šalyje?
- Daugiausiai savaitę, - užtikrintai šypsausi.
- Turizmo tikslais? - šypsosi ir ji.
- Ir ne tik, - linkteliu.
- Prašau, patikslinkite.
- Ketinu Tel Avive atlikti tam tikrus tyrimus su vietiniais žydais. Taip pat norėčiau paimti keletą DNR mėginių savo būsimiems virusams.

Jos šypsena kaipmat pranyksta nuo veido ir moteris žvilgteli kažkur į šalį. Spėju, ten yra įtaisytas monitorius, šiuo metu rodantis, ar vis dar sakau teisybę. Kadangi man meluoti nėra tikslo, po poros sekundžių moteris jau balta it popierius.
- Aš virusologas, - prisipažįstu.
Dabar jos kraujo spaudimas veikiausiai muša per ausų būgnelius. Matot, virusologai yra tarsi dievai paprastiems žmonėms. Mūsų sukurti virusai gali pakeisti žmogaus DNR taip, kad vos užuodę jūsų prakaitą, visi aplinkiniai puls ant kelių ir ims garbinti tamstą it poną dievą.  O galime padaryti ir taip, kad jūsų (ir tik jūsų) giminėje gims vien mergaitės, kad ir kiek besistengtumėt. Arba ką nors dar nemalonesnio. Taigi, mes angelai ir demonai viename. Bū.
Nors kambarėlyje dabar mirtinai tylu, nė neabejoju, jog kažkur jau garsiai klykauja signalizacija ir spec. priemonėmis ginkluoti vyrai skuba manęs iš čia išvaduoti.
- Gal... gal galėčiau pasiūlyti arbatos? - mano pašnekovė nevykusiai stengiasi nukreipti mano dėmesį. Įdomu, kaip ji paduos tą arbatą? Stikle nėra nė vieno plyšio. Šiuo metu kambarys absoliučiai hermetiškas. Man belieka atlaidžiai nusišypsoti.
Abi durys atsilapoja be jokio perspėjimo, pirštinėtos rankos stveria mane už pečių ir pasijuntu begulįs ant žemės, pančiojamas it veršis. Burna užkišama guminiu kaiščiu (tikriausiai tam, kad nenusikąsčiau pakeliui liežuvio?), keturi vyrai įkiša mane į juodą plastikinį lavonmaišį ir garsiai zvimbteli užtrauktukas. Neabejoju, jog jie ką tik sumušė pasaulinį teroristo pakavimo rekordą – aš net nesipriešinau!

* * *

Atsipeikėjęs pasijuntu besėdįs kėdėje, užgulęs plieninį stalo paviršių. Prasikrapštau akis, nusivalau seilę ir pamėginu prisiminti, kaip čia atsidūriau. Kambarys vidutinio dydžio, galbūt aštuoni metrai ant penkių, visiškai baltas ir vieninteliai baldai jame tėra stalas bei dvi kėdės. Vieną užėmęs aš. Šviesa plieskia iš aukštai lubose įmontuotų keturių žibintų. Jokių langų, jokių dėmesio vertų elementų, išskyrus baltas, šarvuotas duris prieš mane. Jokių abejonių – vietelė skirta klausimams, atsakymams ir skausmui.
Tačiau vis dar esu gyvas – kaip ir buvau numatęs. Matote, jei būčiau pasistengęs įvežti tikrą virusą ir muitinėje tai būtų vienaip ar kitaip nustatę, čia tikrai nesėdėčiau. Tie maži patikros kambarėliai būtų virtę mirtinų dujų kameromis. Tada į jas paleistų dujinio pavidalo rūgštį ir mano batai bei kaulai ištekėtų tiesiai į oro uosto filtravimo bei dezinfekavimo įrenginius. Tada – į kanalizaciją. Patikrinimo patalpa pati išsivalytų, būtų papurkštas maloniai kvepiantis oro gaiviklis ir spyna atsirakintų – sekantis!
Ne, aš nesu visiškas idiotas – štai kodėl jie nori su manimi pasikalbėti, užuot iš karto sudoroję.

Kadangi visi mano daiktai, išskyrus kelnes bei marškinius yra atimti, negaliu nuspėti nei datos, nei laiko. Turiu įtarimą, jog patalpoje palaikoma temperatūra viršija patogų vidurkį, nes mane šiek tiek pila prakaitas. Net jei čia ir nėra langų, neabejoju, jog esu atidžiai stebimas. Mano kankintojas veikiausiai jau skuba čionai su klausimų sąrašu.

Pamažu imu nekantrauti, nors stengiuosi to neparodyti. Laikas slenka patogiai lėtai, nes čia tiesiog nėra į ką žiūrėti. Kiek aš čia sėdžiu? Dešimt minučių? Pusvalandį?.. Norisi kilti nuo kėdės ir pastudijuoti patalpos sienas, tačiau taip tik parodyčiau, jog esu nekantrus. Todėl sėdžiu tiesiai ir laukiu, spoksodamas į durų rankeną.
Karšta...
Mintyse skaičiuoju sekundes, nes kitaip nėra galimybių sekti laiką. Suskaičiavęs pustrečio tūkstančio  nusprendžiu keisti taktiką. Sudedu rankas ant stalo, užgulu jį ir įsitaisau miegoti. Vos tik patalpoje pasklinda mano garsus šnopavimas, ilgiau laukti netenka. Dar dvi minutės ir durys atsilapoja. Girdžiu, kaip vidun žengia žmogysta kietapadžiais batais, tačiau aš „miegu“ ir man dzin.
- Kelkitės! - sako griežtas, moteriškas balsas.
Kadangi tai moteris ir man iš prigimties patinka moterys, nieko nelaukdamas „prabundu“ ir nusižiovauju. Ji nėra tokia daili, kokios pageidaučiau tokiomis aplinkybėmis, bet velniai nematė – tiks ir tokia. Ji aukšta ir mano skoniui per daug treniruoto kūno. Gal tik papų srityje neblogas progresas. Iškirptė kaip tik tokia, kad atkreiptų dėmesį ir suteiktų lašelį jaukumo... prieš prasidedant  pagrindiniam trileriui.
Ji daugiau neištaria man nė žodžio. Atsargiai pastato stalo viduryje pusantro litro butelį su vandeniu, minutę spokso man į akis, tada apsisuka ir išeina lauk. Durys vėl užrakintos ir aš vienas it pirštas.

Abejingai pasižiūriu į butelį, tada vėl mintyse pradedu skaičiuoti, stebėdamas duris. Laikas slenka lėtai, tačiau nusiminti nėra ko. Beveik matau, kas vyksta mane stebinčių žmonių galvose. Jie laukia, kol pasireikš pirmieji psichologinio palūžimo ženklai. Ir dabar greičiausiai jau patys ima nuobodžiauti, sekdami kiekvieną sekundę.
Suskaičiuoju iki dviejų tūkstančių, tada vėl įsitaisau miegoti. Taip, aš tikrai norėčiau pamiegoti, niam niam...
Nespėju nė užknarkti, kai durys vėl prasidaro ir vėl tie patys batai artinasi prie stalo. Šį kartą atsitiesiu neraginamas ir žiūriu į tą pačią moterį. Kiek jai – trisdešimt? Trisdešimt penki? Kažin, ar pasirašytų vienam pasimatymui, kai viskas baigsis?..
Ji vėl spokso į mane šaltu žvilgsniu, neketindama sėstis į savo kėdę, tada vėl apsisuka ir išeina.

Nieko nelaukdamas užgulu stalą ir užknarkiu. Patalpoje karšta, aš sušilęs ir velniškai ištroškęs, tačiau bala nematė. Miegas svarbesnis.
Po dešimties sekundžių durys prasiveria su trenksmu.
- Kelkis!
Atsitiesiu ir tylėdamas žiūriu į tą pačią nemalonią moterį. Ne, jau nebeketinu kviesti jos į pasimatymą. Su tokia net nepamiegosi.

Vos tik ji išlekia pro duris, aš vėl užsigulu stalą ir „miegu“. Šį kartą ji turbūt net nebesitraukia nuo durų, nes atsiranda kambaryje beveik tą pačią akimirką.
- Tau negalima miegoti!
Vėl kylu. Nieko neatsakau.

Dabar ji lieka viduje ir atsiremia į sieną šalia durų, varstydama mane piktu žvilgsniu. Tylėdamas laukiu, kol ji man ką nors pasakys, tačiau moteris tyli. Aš irgi tyliu. Nežinau, ką galvoja stebėjimo komanda, tačiau turiu įtarimą, kad jie regi tokį cirką pirmą kartą.

Kai man nusibosta žiūrėti jai į akis, sudedu rankas ant stalo, nuleidžiu ant jų galvą ir vėl pamėginu užmigti.
- Atsitiesk! - sako ji man.
Aš nejudu.
- Nemiegok! Tuoj prasidės apklausa!
Įdomu, ką ji čia mėgina apgauti? Ir kokie idiotai sėdi prie monitorių? Jie jau seniai turėjo suprasti, jog nesu taip lengvai palaužiamas.
Kai mano kvėpavimas ima garsėti bei lėtėti, ji visu greičiu pripuola prie stalo ir papurto mane už peties.
- Ei!
Nejudu ir nereaguoju. Negi ji nesupranta, kad man BŪTINA pamiegoti?
- Kelkis! - dar vienas niuktelėjimas.
Išvydusi, jog be smurto manęs tikrai nepažadins, ji pakeičia taktiką. Apėjusi pamėgina ištraukti kėdę iš po užpakalio iš aš akimirksniu stoviu tiesus it styga, žiūrėdamas į ją nustebusiomis, nekaltomis akimis.
Išmurmėjusi neaiškų „hmf! “, ji sugrįžta atgal prie durų ir vėl atsiremia į sieną.

Įsitaisau kėdėje ir žiūriu į duris, skaičiuodamas sekundes, tarsi jos čia nebūtų visai. Po dešimties minučių ji ima neramiai muistytis ir netgi per tokį atstumą matau, kaip jos oda ima žvilgėti nuo prakaito. Kaip jau sakiau – šiluma šioje vietoje gerokai viršija normą.
- Jums karšta? Gal vandens? - nelauktai pasiūlau, rodydamas į tą patį butelį, kurį ji atnešė man. - Aš jo dar neliečiau, pažadu.
Ji dėbteli į butelį alkanomis akimis, tačiau nejuda iš vietos. Tik nusivalo prakaitą ir toliau stebi. Aš vėl skaičiuoju sekundes. Po penkių minučių pakartoju pasiūlymą ir mano sargybinė ūmai šauna pro duris, garsiai užtrenkdama jas sau už nugaros.
Nieko nelaukdamas užgriūvu stalą dar vienai poilsio minutėlei. Vėsus plienas šiek tiek  atvėsina rankas bei veidą. Kaip ir anksčiau, užmigti man nelemta, tačiau šį kartą vidun žengia du žmonės. Mano mergužėlė valosi drėgnas lūpas, papildžiusi vandens atsargas, o gyvenimo vidurį perkopęs neįsimintinas vyras su akiniais ir aplanku po pažastimi akivaizdžiai atėjo užbaigti mano monotoniškos egzistencijos.
- Karšta, tiesa? - siūlo jis tą patį vandenį. Atrodo, lyg kalbėtų ne su manimi, o su kažkuo kitu, labiau vertesniu jo dėmesio. Gera pažeminimo taktika, tačiau prie tokių esu pratęs. Jam reikės gerokai labiau pasistengti.
- Jūs teisus, - sutinku, siekdamas butelio. Atsuku kamštelį ir tiesiu jam. - Štai, prašau.
Dabar jis žiūri į mane nesuprasdamas. Paima butelį ir šiek tiek neryžtingai padeda į šalį.
- Kaip man jus vadinti? - klausiu.
Jis vangiai nusišypso, tada padeda aplanką ant stalo ir atverčia jį.
- Raporte pranešama, kad oro uosto patikros ruože buvo ištarta „ ketinu Tel Avive atlikti tam tikrus tyrimus su vietiniais žydais“. Kaip tai reikėtų suprasti?
Aš plačiai nusižiovauju ir užsigulu stalą, ketindamas pamiegoti.
- Ką... ką jūs darot? - nesupranta vyras.
- Kelkis! - atgyja ta pati moteris, saugojusi duris. Girdžiu, kaip ji žengia artyn ir ima purtyti mane už peties. - Kelkis tučtuojau!
- Hm? - atsitiesiu. Žvilgteliu į ją nustebęs, tada į Pusamžį Neįsimintiną Vyrą (PNV). - Ak... atsiprašau. Kuo sakėte esąs vardu?..
Aprimęs vyras vėl palinksta prie raporto. Dabar jau esu tikras, kad prieš mane sėdi kažkoks psichologas, veikiausiai gaunantis labai vidutinę algą. Rimti vyrai jau seniai būtų surietę mane į ragą, užvertę butelį su nenustatyta chemija praturtintu vandeniu ir išgavę dalį tiesos. Deja, iki tokių procedūrų trūksta rimtų įrodymų, jog Izraeliui tikrai gresia pavojus. Mokykitės, naujokai...

- Dar buvo pasakyta „ taip pat norėčiau paimti keletą DNR mėginių savo būsimiems virusams“... - jis net nespėja užbaigti, o aš pakylu nuo stalo ir guluosi ant žemės, ketindamas padaryti keletą atsispaudimų.
- Grįžk atgal į kėdę! - vėl atbėga nuo durų niekaip nenustygstanti moteris (NNM). Kai įvykdau jos reikalavimą, ji net nebesitraukia nuo manęs, laukdama sekančio išsišokimo.
- Tai kuo jūs vardu? - vėl žiūriu nekaltomis akimis į PNV. Šis jau ketina grįžti prie raporto, tačiau sudvejoja.
- Vadinkite mane kaip jums patogu, - šypsosi.
- Rimtai?
Jis linkteli.
- Tuomet ar galiu jus vadinti daktaru Fon Šaize?
Jis jau rengiasi vėl linktelėti, bet susilaiko. Dabar žiūri į mane šiek tiek nepalankiai.
- Mano tėvas buvo šveicaras, - prisipažįstu.
- Vadinkite mane tiesiog daktaru, - siūlo jis.
- Betgi sakėte, galiu jus vadinti kaip man patinka. Jūs man labiau panašus į Fon Šaizę nei į šiaip daktarą.
- Ne, mano vardas yra... - jis staiga nutyla ir nusprendžia pakeisti temą, - grįžkime prie raporto.
- Žinoma, - linkteliu. - Kiek dabar valandų?
- Raporte pažymima, jog bagaže jokia analizėms skirta įranga nebuvo aptikta. Kaip tokiu atveju mums reiktų suprasti ketinimą „atlikti tyrimus“?
Jis vėl grįžta prie to, jog kalbasi nežinia su kuo ir aš nusprendžiu nukreipti visą savo dėmesį į stovinčią šalia, gerokai suprakaitavusią NNM.
- Kuo jūs vardu? - klausiu.
- Koks tau skir... - ji nutyla tirados vidury. Po trumpos pauzės: - Naomi.
- Ei, čia vis dar vyksta apklausa! - primena apie save Fon Šaizė.
- Tiesa, atleiskite, - pasisuku į jį. - Tai kiek dabar valandų?
- Verčiau atsakykite į mano klausimus, antraip...
- Kiek valandų, Naomi? - žiūriu į moterį. Ji net nedirsteli į savo rankinį laikrodį, tikriausiai patikrinusi prieš akimirką.
- Po dvylikos dvidešimt.
- Ačiū. Jūs tikra profesionalė, - aš vėl sutelkiu dėmesį į psichologą. - Taigi, kuo galiu jums padėti, daktare Fon Šaize?

Dabar jis tyli, akivaizdžiai stengdamasis perprasti mano strategiją. Po pusės minutės pasitaiso akinius ir atsiverčia pirmą puslapį, nuo kurio ir pradėjo:
- Raporte pranešama, kad patikros ruože buvo ištarta...
- Gerai, tiek to. Naomi, gal jūs norite manęs ko nors paklausti? - kreipiuosi į moterį, numojęs į nuobodų Fon Šaizę.
- Ko tu čia atskridai? - klausia ji pro sukąstus dantis.
- Norėjau pamatyti Izraelio tautą ir įvertinti, kokiu greičiu sklistų mano pagamintas virusas, - sąžiningai atsakau.
- Tikrai? - atgyja moteris. - Tu nevežei jokios įtarimą keliančios įrangos ir skeneriai neaptiko jokių dirbtinių mikroorganizmų. Kam reikėjo šitaip akivaizdžiai išsiduoti?
- Agente Naomi, čia aš turėčiau uždavinėti klausimus! - šiaušiasi Fon Šaizė.
- Tuomet nesikalbėk su siena, po galais! - atsikerta suirzusi moteris. - Argi sunku susiprasti, kad jis vengia kalbėtis su žmogumi, kuris neketina kreiptis į jį tiesiogiai?!
- Pone Jogaila... Jūsų vardas Jogaila, tiesa? - krenkščia vyriškis.
- Mano vardas užrašytas ant raporto, - ramiai pastebiu. - Tai idiotiškas klausimas. Ar jūs iš tiesų profesionalas?
- Aš turiu daktaro laipsnį, - patikina jis mane.
- Man nerūpi. Jūs vis tiek idiotas ir aš su jumis nekalbėsiu. Atsiųskite ką nors kitą, kuris sugebėtų normaliai palaikyti dialogą.
- Regis, jūs nesuprantate, - atsidūsta Fon Šaizė. - Jūs esate vienoje iš MOSSAD būstinių ir čia ne juokai, pone Jogaila.
Izraelio slaptoji žvalgyba. Tai, ko ir tikėjausi. Viena geriausių slaptųjų tarnybų pasaulyje, kurie nesibodi pradanginti žmones netgi be jokio didelio tikslo – vien „saugumo sumetimais“.
- Atsiųskite. Ką nors. Kitą, - lėtai išskiemenuoju. - Su jumis aš baigiau. Jūs man visiškai nepatinkate. Viso gero.
- Jūs negalite reikalauti ko nors kito. Šiuo metu esate belaisvis.
- Tikrai? Pažiūrėkime. Ką jūs darytumėte, jei imčiau tvirtinti, jog Tel Avive JAU sklinda ypatingas virusas, nutaikytas į vien žydams būdingą DNR dalį?
- Ką? - kvarkteli jis po trumpos pauzės.
- Kas per... - tespėja ištarti Naomi, kai durys vėl atsilapoja ir vidun žengia jau trys žmonės, kurių veidai man žada daug skausmo ir ypač nepatogias kūno padėtis.
Viena moteris ir du vyrai. Pirmoji yra šiek tiek vyresnė už Naomi, tačiau jos krūtinė neabejotinai mažesnė. Visgi ji neatrodo ypač užvaikyta sporto salėje ir mano skoniui kur kas labiau tinka. Tuo tarpu abu vyrai – tipiški keturkampiai skausmo sukėlėjai, kurių darbas yra stebėti moterį ir laukti pritariančio linktelėjimo, po kurio man turėtų prasidėti pragaro valandos.
- Daktare Švarcai, prašau išeiti, - lediniu balsu nurodo moteris.
Naomi tuo tarpu pasitraukia prie sienos. Pala, daktaras Švarcas? Pasirodo, netoli teprašoviau...

Kai patalpos durys užsitrenkia Švarcui už nugaros, moteris įsitaiso jo vietoje ir suneria pirštus ant stalo. Jos akys sidabriškai pilkos ir neturi savyje jokios man atpažįstamos žmogiškos šilumos.
- Galite vadinti mane Sara, - iš karto apsisaugo nuo galimų nesusipratimų. - Pone Jogaila, aš ketinu jums užduoti keletą klausimų ir iš karto perspėju, jog bet koks laiko gaišinimas iš jūsų pusės taps priežastimi sulaužyti jums po vieną kūno kaulą. Ar supratote?
- Tikrai taip, Sara, - nusišypsau.
- Paaiškinkite, prašau, savo teiginį apie Tel Avive sklindantį virusą.
- Nėra jokio viruso, - papurtau galvą. - Aš tiesiog norėjau įrodyti daktarui Fon Šai... Švarcui, kad galiu pakeisti jį kuo nors kitu. Štai jūs ir čia.
Sara trumpai dirsteli į savo riešą, kur šiek tiek matosi mažytis kompiuterio ekranas. Mano balsas tikriausiai analizuojamas visais turimais pajėgumais. Ypač po to, kai pagrasinau visam Tel Avivui.
- Ko jūs siekėte pakliūdamas čionai? Jūsų teiginiai oro uoste yra mažų mažiausiai keisti ir jūs nesipriešinote pergabenimo metu.
- Tikėjausi atsidurti kambaryje, panašiame į šį, kur slaptosios tarnybos galėtų mane primušti ir išpešti atsakymus, - prisipažįstu.
- Kokiu tikslu? - murma Naomi pašonėje.
- Į kokius klausimus? - pertaria ją Sara.
- Į klausimus, kodėl aš ketinau analizuoti vietinę populiaciją ir kokį virusą esu jums numatęs, žinoma, - šypsausi.
Dabar šaltoji moteris palinksta šiek tiek į priekį, galvodama apie sekantį savo klausimą. Ji galėtų klausti apie virusą, o galėtų čia pat pasakyti, jog aš niekada jo nebesukursiu. Mossad agentas išlydėtų mane iš šio pastato, tada nuvežtų kur nors į slaptą bazę ir tiesiog nupyškintų. Istorijos pabaiga.
Tačiau ji turi įtarimą, jog tai negali būti istorijos pabaiga. Matote, aš esu virusologas. Mes – ypač pavojinga rūšis.
- Papasakokite apie virusą, - siūlo ji.
- Gerai, - pasitrinu delnus. - Mano sritis yra virusai, kurie įtakoja smegenų procesus. Taigi – ir mąstymą. Vieną dieną aš gavau elektroninį laišką nuo banko, kuriame turiu sąskaitą. Jame buvo prašoma susimokėti už sąskaitos palaikymą, tačiau matote, toji sąskaita visada stovėjo tuščia. Netgi kai pasiūlydavau banko klerkui ją uždaryti, man visada atsakydavo, jog sąskaita valgyti neprašo, ji gali egzistuoti ir niekam netrukdyti, tiesa?
Nežinau, gal tai buvo tiesa praeitame šimtmetyje, tačiau mano sąskaita ūmai „paprašė valgyti“ ir dargi su procentais už delsiamą laiką. Kai nuėjau į savo banką, turėjau užpildyti tiek popierių ir sumokėti tiek smulkių mokesčių, kad dienos pabaigoje rimtai nekenčiau visų pasaulio bankų – o tuo pačiu ir žydų.
- Taigi, jūs tiesiog antisionistas? - kilsteli antakį Sara.
- Ar galiu neatsakyti į šį klausimą?
Moteris atsitiesia, tada nežymiai linkteli vienam iš vyrų. Mano petį sugniaužia plieniniai pirštai, kilsteli iš vietos ir po akimirkos man į šoną įvažiuoja kumštis.
Užkriokiu nesavu balsu iš skausmo. Nemaloni reakcija trunka vos kelias sekundes, tada suveikia kūno chemija ir nervai dirbtinai nuraminami. Aš vis dar rodau grimasas, kad jie nesuprastų, kas vyksta. Vienas šonkaulis neabejotinai skilęs, bet išgyvensiu. Pasirodo, Sara veltui grasinimais nesimėto. Ir taip – vienas iš keturkampių bičų ką tik mane palietė. Kaip ir tikėjausi.
- Taigi, prisipažįstate esąs antisionistas? - pakartoja ji.
- Ne... - atgaunu kvapą. -  Tiesiog nekenčiu bankų ir juos sukūrusių žmonių! Ir galbūt dabartinio požiūrio į pasaulinius finansus. Tada dirstelėjau į didesnį paveikslą – bankai, vertybinių popierių biržos, makleriai, nuolatinė infliacija, niekuo nepadengti pinigai, finansinės krizės...
- Grįžkime prie viruso, - siūlo Sara.
- Taip, tikrai... Kai sugalvojau visą tą sąrašą, ties kiekvienu punktu praktiškai galėjau prirašyti po žodį „žydas“. Tada ir pagalvojau – o jei padaryčiau pasauliui paslaugą ir sukurčiau virusą, kuris pakeistų visų žydų DNR ir priverstų juos genetiškai nekęsti pinigų bet kokia forma?
Saros akys nežymiai išsiplečia.
- Ką? - skaudžiai sureaguoja vienas iš vyrų.
- Gal jam ranką nulaužt? - neryžtingai siūlo kitas.
- Dar buvau sugalvojęs, kad virusas tuo pačiu galėtų priversti Izraelio tautą pakeisti Hatikvą (nacionalinį himną) į Džastino Byberio dainą „Home To Mama“...
- Ei!.. - įsižeidžia Naomi, ramsčiusi sieną mano kairėje.
- ... ir kad jus išbertų spuogais kiekvieną kartą, kai atsiversite savo Torą.

Tyla. Keturi MOSSAD agentai mėgina suvirškinti mano grandiozinį planą. Abu kaulalaužiai akivaizdžiai nori perlaužti daugiau mano kaulų, kad išgautų „tikrą“ viruso aprašymą, tačiau moteris jiems neduoda jokio ženklo. Matote – aš vis dar nė karto nesumelavau.
- Pone Jogaila, ar jūs idiotas? - galop klausia Sara. Karštame kambaryje ji prakaituoja kartu su manimi ir Naomi. Neabejoju, kad ir abu bičai jaučiasi nejaukiai. Įdomu, kiek valandų?..
- Betgi sutikite, būtų įdomu, - siūlau.
- O kodėl paprasčiausiai visų neišnaikinus? - nesupranta Naomi. Trys kolegos piktai dėbteli į ją.
- Ne ne, negalima, - numoju ranka. - Jau sakiau, aš nesu nusiteikęs prieš pačius žydus. Tik prieš bankus...
- Ir Torą, - pastebi Sara.
- Taip, nes Toroje jus visus moko, kaip daryti pinigus, - nurodau.
- O himnas kuo nusidėjo?
Tyla.
- Himnas... visai geras, - padvejojęs sutinku. - Sugalvojau tą dalį šiaip sau.
Sara abejodama dirsteli į kompiuterį ant riešo, tačiau aš jau žinau, ką jis parodys. Aš visada sakau tik tiesą. Ypač Mossad agentams, su kuriais geriau nejuokauti.
- Pone Jogaila, ar jūs įvežėte kokį nors virusą į šią šalį? - dėl viso pikto dar kartą tikrina moteris.
- Dar ne, - liūdnai atsidūstu.
- Laiko gaišimas, - murma Sara, kildama iš už stalo. - Pone Jogaila, jūs būsite nuvežtas į oro uostą ir artimiausiu reisu išsiųstas atgal į Lietuvą. Jums įsigalioja draudimas lankytis Izraelyje mažiausiai penkiolika metų. Ir jūsų bagažas bus sunaikintas – saugumo sumetimais. Jums duos naujus batus ir švarką, kad neatrodytumėte visai plikas. Ir jei įkelsite koją į mūsų šalį, kitą kartą būsite ištirpintas oro uoste, patikrinimo metu, ar aišku?
- Ar mes pakeliui galėtume užsukti į kokį nors vietinį klubą? - maldauju jos.
- Agente Naomi, išveskite jį, - atsidūsta Sara, tada mosteli savo dviem kaulalaužiams ir išeina pro duris.
- Tai... kiek dabar valandų? - klausiu likusios Naomi.
Ši atsidūsta ir dirsteli į laikrodį.
- Po pirmos penkios. Kelkis ir dėk rankas už nugaros, idiote...
Paklūstu be jokių papildomų nesąmonių.

* * *

Praėjus dar dvylikai valandų, aš jau savo namuose, Radviliškyje. Jei galvojate „o kas čia tokio? “, tuomet veikiausiai pamiršote, ką sakiau apie Mossad agentus. Jie sugeba pradanginti žmones netgi tada, kai grėsmė yra tik įsivaizduojama. Tai kodėl aš vis dar gyvas?

Nes esu virusologas.  Ir mano sritis – virusai, sukeliantys mąstymo anomalijas. Tam, kad galėčiau sukurti tokius virusus, man privaloma žinoti, kaip mąsto įvairūs padarai – ypač žmonės. Turiu žinoti netgi tokias smulkmenas, kaip oro uoste bus tikrinami mano daiktai, ar mano kūnas. Ką turėčiau pasakyti, kad būčiau nugabentas į kamerą, kurioje temperatūra bus dirbtinai sukelta iki tokio lygio, kad mano prakaito liaukos imtų gaminti pirmuosius antisionistinius virusus, saugiai įkoduotus į mano DNR. Ir kaip tie virusai turėtų elgtis, jog ne tik žydai imtų nekęsti pinigų, Toros, bei išmainytų savo Hatikvą į Byberį, bet ir Mossad agentai palaikytų mane niekuo dėtu, nukvakusiu piliečiu. Bei palydėtų atgal iki lėktuvo.
Ir ne, nieko žudyti čia tikrai nereikia. Gerbkime Motiną Gamtą.