Trupiniai varnelei

Vilioju varnas, aukso trupiniais,
gal pėdsakais atseks
balta varnelė?
varškėčių sienom,
blynų kaminais,
pelytės ropščias ant viryklės, -
žino kelią...

Susijuokiau, parimęs rimtumu,
peles išgąsdinau, save apliejau,
grietinės indas dužo, ir kartu,
varnelė purptelėjo...
bet juoda, alėjon...

Tai vat kaip... o alėja - varnalėšų parke,
aukščiausias krūmas -
panko plikės kūrinys,
visom spalvom, jau be mados,
metalu „karkia“,
magiukas ant kelmiuko -
parką šiurpiai nukratys...

Daug duonos trupinau,
ant kelio, grįsto prijaukinimu,
šiltuos delnuos vargelio kupinas,
paliko vienas
plutos pavadinimas...