Ironija

Norėčiau, kad visa tai
būtų atvirkščiai proporcinga visatai,
taigi, būtų kaip nuodai, kuomet jie vaistai,
nes mažas kiekis, lyg pasatai
savo vaikystėj, lyg atodūsių pastatai
ir miestai atrodantys jais keistai.

Kad kelias atsiremtų tvoron. Į ją
susigertų šviesos ir beveik sutrūniję
padangos neinkštų. Taigi, ironija
atsispindi vandenyje, bet mėgini ją
kviesti į kokią nors lengvumo agoniją.

Ir tada vakaras, kauliukais lošiąs,
nušvistų, debesų storis įplyšęs
atvertų žvaigždes ir šias
kalbinant žodžiai nebūtų klišės.