Sevitas (11 dalis)

Pati galingiausia magija



- Maniau, tu nori paversti mane nenužudomu? - galop suradau savo balsą.
Drakonas pramankštino sparnus ir tingiai dunkstelėjo į žolę visu ilgiu. Taip, tai išties buvo Douza. Seni įpročiai nemiršta.
- Na taip, bet jei kelsi man problemas, tai nemirtingumas tau vargu ar padės, - atsiliepė Raksis. - Pameni, sakiau, jog drakonai yra ypač vertinami kiekvienos šalies kariuomenėse? Jei pasklistų gandas apie mano sevitą, neatsiginčiau pasiuntinių su pasiūlymais. Miestuose Douza tampa pernelyg irzli, o ir man labiau patinka gyventi toliau nuo žmonių. Taigi, laikyk liežuvį už dantų.
- A... jo... gerai, - linktelėjau, vis dar truputį apžavėtas drakono. - Ar tai jos tikrasis pavidalas?
- Ateik čia ir įmerk kojas, - parodė į vandenį Raksis. - Taip, tai ji, visu savo grožiu. Sparnuotiems drakonams judėti po mišką nėra labai patogu, tai Douza kur kas dažniau virsta kate.
- Arba meška, - galop visiškai atsipeikėjau. - Kokio velnio ji vėl mane po mišką vijosi?!
- Nes tu skystas? - susimąstė Raksis. - Nes... tau vertėtų retsykiais pakilnoti kojas, kad žinotum, kaip tai daroma?
- Negaliu patikėti, kad tai yra tavo planas, - pratariau, slinkdamas prie vandens. - Mes rytoj iš ryto išjojame į Sorotą, o tu nori, kad viso labo miškais pabėgiočiau, pasportuočiau. Ką tai išspręs per vieną vakarą?
- Į Sorotą, hmmm... - numykė burtininkas. - Daeva gabena tave parodyti savo mamytei, tiesa?
Tyliai linktelėjau, sėsdamasis ant kranto. Nusiavęs batus atraičiau kelnes ir įmerkiau kojas iki kelių į maloniai šiltą vandenį. Dabar tikrai troškau, jog Sioneira apsireikštų kur nors netoliese. Kaip nors įtikinčiau ją pamasažuoti man pečius. Trys dienos be plaukų glostymo – veikiausiai sugebėčiau suvilioti ją bet kokiai avantiūrai.
- Taigi, niekas nežino, ar judu grįšite atgal, - pasidarė išvadas Raksis. Buvau pernelyg pasinėręs į palaimą, kad varginčiausi su atsakymais. - Nesvarbu. Mačiau, kaip Daeva vedėsi tave į pamokas. Ar pakankamai įdėmiai klauseisi, kas jose buvo pasakojama?
- Taip, bet aš ne burtininkas... Jei ir suprantu, kaip vienas ar kitas burtas turėtų veikti, man iš to  jokios naudos.
- Tu supratai nepaisant to, jog nesimokei jokių pradmenų ir klauseisi vos kelias dienas? Tada tikriausiai susidarei nuomonę, kokia magija yra pati galingiausia iš visų, tiesa?
- Tai nėra taip paprasta, - atsidusau. - Aš neturiu supratimo, kaip magija Abrakse yra iš viso klasifikuojama. Tačiau manau, jog galingiausias tikriausiai būtų tas, kuris savo burtus išmano ir panaudoja geriausiai, kad ir kokie jie bebūtų.
Laukiau, kol Raksis pareikš apie mane dar vieną kandžią nuomonę, tačiau jis keistai tylėjo. Kai pramerkiau akį ir pasukau galvą, išvydau jį ramiai stebintį debesis ir galvojantį.
- O ne turintis ilgiausią išdegimo laiką? - galop paklausė.
Ak štai kas... Visai buvau pamiršęs, kaip smarkiai burtininkai didžiavosi savo šia savybe – kuo ilgesnis, tuo geresnis. Abrakse visi buvo pamišę dėl išdegimo laiko ir netgi mano archonė rimtai kentėjo dėl to – ji buvo laikoma prasčiausia iš visų, nes be kristalo pagalbos tegalėjo kerėti ilgiausiai dešimt ar dvylika sekundžių. Mergina kaito pernelyg sparčiai. Antra vertus, ji dvikovoje įveikė Ferą, kurios išdegimo laikas buvo kelissyk ilgesnis, todėl negalėjau aklai sekti visų pavyzdžiu ir tvirtinti, jog ilgas išdegimas lygu absoliučiai galiai.
- Jis yra svarbus, - sutikau. - Bet nedrįsčiau tvirtinti, jog pats svarbiausias, kad ir kaip visi stengtųsi įtikinti priešingai.
- Tiesa, - sutiko Raksis.
Oho – rimtai?..
- Turint galvoje, kiek mažai tu žinai apie pačius burtus, pastebėjai gan taikliai, - tęsė Raksis. - Išdegimo laikas svarbus ilgame mūšyje, tačiau dauguma pavojingiausių susidūrimų su priešininkais įvyksta per labai trumpą laiką. Ir dažniausiai laimi tas, kuris savo burtus panaudoja sparčiausiai bei taikliausiai, arba kuris sugeba apsiginti iššvaistydamas kuo mažiau išdegimo. Kalbos apie galingiausius burtus būtų nesibaigianti diskusija – tokios dažnai įsiplieskia bet kur, kur tik susitinka keli burtininkai. Ir kiekvienas iš jų turi savo – dažniausiai teisingą – nuomonę. Tačiau visi be išimties sutiktų, jog tam tikra magijos atšaka nesulyginamai pirmauja prieš visas kitas. Ir aš neabejoju, jog Abrakse girdėjai apie ją, - Raksis žvilgtelėjo į mane.
- Aš Abrakse daug ko girdėjau, - trūktelėjau pečiais. - Bet jei nori, kad spėliočiau... kristalų magija?
- Kodėl iš karto būtent kristalų magija? - pastatė ausis burtininkas.
- Nes vienintelio Oksio Moronto paskaitose mane ima miegas, - trūktelėjau pečiais. - Rimtai, kartais man atrodo, jog niekas nesupranta, ką jis mėgina pasakyti.
Raksis prunkštelėjo, užvertė galvą ir nusikvatojo iš širdies, akimirkai sutrikdydamas netgi Douzą, kuri pakreipė savo drakonišką snukį mūsų pusėn ir dabar įdėmiai stebėjo savo archoną.
- Oi mirsiu!.. - raitėsi ant žemės Raksis. - Dabar jau aš užsinorėjau prasmukti į rūmus ir pasiklausyti, ką jis ten dėsto! Esu girdėjęs, jog Abrakse yra dėstomi kristalų magijos pagrindai... bet rimtai? Oksis Morontas jus moko kažką daugiau?
- Bent jau stengiasi, - trūktelėjau pečiais. - Tai kokia magijos sritis yra pati galingiausia?
Raksis pasikėlė ant alkūnių ir galop susitvardė, tačiau nesiliovė plačiai šypsotis.
- Ne, tu teisingai atspėjai. Tai kristalų magija, tačiau nesu tikras dėl to, ką tavo minėtas Oksis Morontas ten dėsto. Kristalų magija buvo pamiršta dar Prarastųjų Metraščių Eroje – šiek tiek mažiau nei prieš tūkstantį metų, kai baigėsi Juodojo Lietaus Karas. To konflikto metu tikroji kristalų magija buvo panaudota paskutinį kartą. Žuvo tiek žmonių, kad nebeliko netgi kam užrašyti visų liudijimų apie to meto įvykius. Ištisos bibliotekos buvo palaidotos, sudegintos, sugriautos ar dar kaip nors sunaikintos, o išlikusiose gyvenvietėse liko tik moterys ir vaikai. Netgi mokytojai krito mūšio laukuose. Keturios imperijos kariavo, vos trys sugebėjo atsikurti iš griuvėsių ir atgauti dalelę buvusios didybės. Ir vis dėl to buvo prarasta tiek žinių, jog tam tikros magijos sritys niekada neatsigavo. Įskaitant kristalų magiją, kurią visi įsivaizduoja kaip pačią galingiausią, nors dar gerai nežino, kodėl.
- Taigi, ji nebūtinai yra pati galingiausia, - padariau išvadą.
- Jei turi galvoje tuos menkus trupinius, kuriuos visi dabar žino, tuomet taip – kristalų magija šiuo metu yra tarsi primityvus žaidimas palyginus su tuo, kas ji buvo anksčiau. Jei netyčia surastum išlikusį rankraštį, paaiškinantį kristalų magijos paslaptis, tai būtų pats didžiausias turtas visame žemyne. Kiekvienas įsigeistų įbesti peilį tau į nugarą, kad tik galėtų atversti bent vieną puslapį.
- Tik nesakyk, jog pats suradai vieną, - suraukiau kaktą. - Nes man iš tavo knygos nebus jokios naudos ir aš tikrai nenoriu peilio į nugarą.
- Ne, nieko panašaus, - papurtė galvą Raksis. - Jei ir surasčiau tokią, veikiausiai pats paslėpčiau iš naujo. Per daug pavojingų dalykų galima iškrėsti, neteisingai naudojant tas žinias.
- Taigi, kodėl mes tada apie tai kalbamės?
- Kristalų magija juk neišnyko, - trūktelėjo pečiais Raksis, vėl atgaivindamas šypseną. - Daugybė burtininkų naudoja kristalus kaip pagalbinę priemonę. Padeda prailginti išdegimo laiką beveik septynis kartus, kai naudoji iš anksto įkrautą. Arba juos galima užkerėti, kad atliktų tam tikras užduotis. Pavyzdžiui, skleistų šviesą. Sostinės gatvės naktį yra nušviečiamos vien įkrautais kristalais...
- Vėlgi – kodėl mes apie tai kalbamės? - nesupratau. - Aš ne burtininkas ir man iš to nėra jokios naudos.
- Argi? - primerkė akis. - Tikrai jokios naudos?
- Kol kas nepajėgiu tokios įžiūrėti. Kristalams įkrauti vis tiek reikia magijos, o aš nesu magas.
- Tuomet kaip tu galėjai naudoti kristalinį žiedą kalbai suprasti, jei nesi magas?
Tai buvo šiek tiek netikėtas klausimas.
- Oksis Morontas įkraudavo?.. - paspėliojau.
- Ne. Tas žiedas, kurį mačiau ant tavo piršto, sukurtas tikrai ne Oksio ir tikrai ne šioje eroje. Tai reliktas iš tų laikų, kai kristalų magija valdė žemyną. Ir aš neabejoju, jog žiedas nuo tada nebuvo įkrautas nė karto.
- Tai kaip...
- Eime, - Raksis pakilo ir pasilenkė išmėtytų drabužių. - Noriu kai ką tau parodyti.

* * *

Iš ežero ištekantis vienišas upeliukas vingiavo akmenuota vaga į mišką ir vėsino savo vangiai raibuliuojančius vandenis po plačia, tankia lapija. Šiek tiek toliau nuo ežero kaitros jame netgi sukiojosi žuvys. Mudu sekėme pakrante tol, kol priėjome dar vieną nedidelę laukymę. Upelis čiurleno toliau, pranykdamas tarp medžių, o laukymėje mus pasitiko iš akmenų bei žemių sulipdyta troba samanomis apaugusiu stogu, iš kurio vienoje pusėje augo šiek tiek apgriuvęs kaminas. Langai vis dar turėjo savo mažyčius stiklus ir netgi durys atrodė itin solidžiai, lyginant su bendru vaizdu.
Prieš trobą plytėjo nedidelis kiemas, kurio ribos buvo pažymėtos žema akmenų tvorele. Tokią galėjai perlipti net nelėtindamas žingsnio. Vieną kiemo dalį, arčiau pastato sienos, užėmė tvarkingai sukrautos malkos. Ten pat išvydau platų kelmą įnirtingai sudaužytu paviršiumi, šalia kurio stovėjo atremtas kirvis. Taip pat šalia malkų krūvos stovėjo sukonstruotas medinis rėmas, kuriame buvo ištemptos kelios odos atraižos.
Kitoje kiemo pusėje stūksojo žmogaus ūgio akmenų kauburys, šiek tiek primenantis krosnį, šalia kurio juodavo stalas, pagamintas iš išilgai perpjauto rąsto. Visas šis ansamblis kartu su troba fone atrodė savotiškai jaukiai.

- Sveikas atvykęs į mano kuklų būstą, - garsiau nei įprastai užgiedojo Raksis. - Nemėgstu kartotis, bet jei kam nors prasitarsi, kur gyvenu, Douza tave suvalgys su visais batais. Tiesą sakau, Douza?
Mums iš paskos atsekusi, į katę atvirtusi Douza nusičiaudėjo ir tingiai nuslinko prie upelio, kuris šioje laukymėje atrodė gerokai praplatėjęs.
- Ji žmonių nevalgo, pats sakei, - priminiau.
- Nes aš jai uždraudžiau, - mirktelėjo Raksis. - Eime.
Mudu perėjome nedidelį kiemą ir burtininkas spyriu atlapojo duris, žengdamas į prietemą.
- Nerakini durų?
- O kam? Artimiausia gyvenvietė yra Akademija, o liaudis joje nėra itin linkusi bastytis po šiuos miškus. Žolininkė taip pat laikosi arčiau sienų, todėl čia tikrai ramu.
- Ir kadangi Douza gali skraidyti, tau net nereikia naudotis tiltu, - susipratau.
- Būtent, - nusijuokė Raksis.
Akims apsipratus su prietema, apsidairiau po nedidelę patalpą. Aprūkusi akmeninė krosnis su trikoju ir pakabintu juodu puodu, keli glėbiai malkų bei sena skrynia užėmė visą galinę sieną. Šalia durų stovėjo kelios nedidelės statinės, viena buvo be dangčio ir prikrauta odos ritinių. Nedidelis langelis sienoje praleido šiek tiek šviesos. Patalpos viduryje stovėjo grubaus darbo platus stalas ir vienišas suolas. Prie dešinės sienos išvydau dar vieną skrynią ir kailiais klotą guolį. Iš pastarojo dydžio bei tų kelių indų, paliktų ant stalo nebuvo sunku susigaudyti, jog šis būstas priklausė užkietėjusiam viengungiui. Kairėje sienoje juodavo praėjimas į kitą patalpą, šalia kurio išvydau sukabintus ginklus – lanką, porą tomahaukų, nuožmiai atrodantį lenktą kardą ir odinį skydą, puoštą metaliniais skridiniais.
Kadangi tai buvo pirmas tikras kardas, regėtas per visą mano gyvenimą, nejučia ėmiau jį tyrinėti, pamiršęs visa kita. Vyriški žaisliukai...
- Patinka? - pastebėjo mano susižavėjimą Raksis.
- Mhm... - skubiai nukreipiau dėmesį kitur. Jis jau pakankamai išsityčiojo iš manęs, dvidešimt pirmo amžiaus produkto ir neketinau taip lengvai suteikti daugiau amunicijos.
Burtininkas nukabino nuo sijos žibintą ir atgaivino jame įsodintą kristalą. Kambarį užliejo balta, ryški šviesa.
- Čionai, - parodė į praėjimą.
Kita patalpa buvo perpus mažesnė. Joje tebuvo keturi baldai – didelis stalas prie sienos, suolas ir dvi nedidelės skrynios. Viena iš skrynių buvo atlapota bei puspilnė kažkokių žibančių nuolaužų. Tokių pat buvo pribarstyta ir ant stalo, be jokios regimos tvarkos. Raksis pakabino žibintą ant medinio kablio sijoje ir jo šviesoje visos šukės silpnai sužibo geltonais atšvaitais. Burtininkas parodė į stalą:
- Atpažįsti, tiesa?
- Kristalai, - sumurmėjau. - Tu užsiimi kristalų magija?
- Taip. Ne taip dažnai, kiek anksčiau, tačiau retsykiais vis prisimenu, kaip tai daroma. Ši magijos atšaka turi vieną labai ryškų skirtumą nuo visų kitų, su kuriomis tau teks susidurti. Kai kuris nors burtininkas stengiasi iškosėti ugnį ar šviesą, paprastai tam tereikia šiek tiek vaizduotės, koncentracijos ir rezultatas yra. Kristalų magijoje vaizduotė taip pat svarbi, tačiau daug svarbiau yra sugebėti mąstyti logiškai bei tiksliai nusimanyti apie reiškinius, kuriuos nori sutverti. Štai čia ir yra didžiausia bėda, su kuria susiduria kiekvienas, besistengiantis išmokti kristalų magiją. Abrakse niekas nemoko loginio mąstymo ar tikslaus reiškinių suvokimo. Turėjai pastebėti pats, ko jie ten visi mokosi, tiesa?
Na taip, žinoma. Eilėraščių ir jų Versijų...
- Tol, kol nereikia panaudoti logikos bei tikslių žinių, viskas yra gerai, - tęsė burtininkas. -  Tačiau toks požiūris neleidžia pasistūmėti toliau pagrindų.
- Bet... Oksis Morontas...
- Palikime senį Morontą kol kas ramybėje, - sulaikė mane Raksis. - Man neįdomu, ką jis daro Abrakse ir neabejoju, kad pats anksčiau ar vėliau pasidarysi išvadas apie jį. Kol kas aš tau stengiuosi parodyti, kas iš tiesų yra kristalų magija. Tu sakei esąs iš kito pasaulio, kur mokslas yra pažengęs gerokai toliau. Jei neklystu, tau ši magijos atšaka turėtų būti kur kas geriau suvokiama, nei bet kam kitam Abrakso Akademijoje. Ir jei esu teisus, šis suvokimas tau gali būti geriausias pradinis skydas, kokį gali įgyti per trumpą laiką.
- Palauk, argi čia ne tas pats, lyg surasti rankraštį su kristalų magijos paslaptimis?
- Ir taip, ir ne, - pakraipė galvą Raksis. - Koks tikslas susmeigti peilį tau į nugarą, kai visos žinios yra tik tavo galvoje?
- Na gerai, tu teisus...
Jis keletą sekundžių spoksojo į mane, tarsi vėl būčiau pasakęs kažką kvailo, arba jis nebūtų toks teisus, kokį įsivaizdavau.
- Gerai, pereikime prie pačių kristalų, - atsitokėjo Raksis. Jis siektelėjo vienos iš šukių ir kilstelėjo ją į šviesą. - Tikriausiai jau žinai, kaip jie naudojami. Labiausiai paplitęs panaudojimo būdas – tai įkrovimas. Kiekvienas burtininkas dažniausiai savo dienas leidžia visiškai nenaudodamas magijos, todėl yra protinga bent dalelę jos perkelti į kristalus, kad ištikus bėdai, ar prireikus kitam tikslui, ji būtų po ranka. Kristalai šiuo atveju tarnauja tarsi galios saugykla. Tai vienas iš kristalų magijos pagrindų.
Kuomet turime įkrautą kristalą, galime žengti kitą žingsnį – naudoti galią tiesiogiai, arba suteikti kristalui užduotį. Šie žibantys daikčiukai gali atsiminti magiškas komandas ir saugoti jas netgi tuo atveju, kai kristale nebelieka jokios magiškos galios. Tai antras kristalų magijos pagrindų dėsnis. Dabar pažvelk į štai šitą skeveldrą ir pasakyk, ką matai jos paviršiuje?

Paėmiau nuolaužą iš jo rankų ir palinkau arčiau plieskiančio žibinto. Gelsvas kristalas buvo apsiniaukęs ir sunkiai permatomas, tačiau šiek tiek pasukiojęs išvydau paviršiuje silpnai žybčiojantį pusiau permatomą, itin smulkų raštą. Nutaikęs tinkamą kampą įsižiūrėjau į holografinius ženklus atidžiau. Man rimtai reikėjo padidinamo stiklo.
- Ten kažkas parašyta...
- Mhm, - linktelėjo Raksis. - Teisingai. Kai kristalui yra suteikiama kokia nors komanda, jo paviršiuje atsiranda skriptoras – dar kitaip vadinamas „dievų raštas“. Niekas nežino, ką jis reiškia ar kaip jį perskaityti. Panašu, jog mūsų protėviai puikiai vertėsi ir be šių žinių. Pagal regimą skriptorą nesunku atskirti, kuris kristalas yra tuščias, o kuris turi savyje kokią nors komandą. Pavyzdžiui, jei priversčiau kristalą šviesti, skriptoras susiformuotų ir išliktų tol, kol nebūtų pakeistas kuo nors kitu ar išvalytas visai. Jei burtininkas pamirštų išvalyti komandą, kiekvieną kartą įkraudamas kristalą jis priverstų tą pačią komandą pasikartoti iš naujo. Naudinga gatvių apšvietimui, tačiau vargu ar kas nors apsidžiaugtų kraudamas kristalą su užsilikusia ugnies komanda. Štai kodėl visada verta prisiminti, ką su savo kristalu nuveikei paskutinį kartą. Arba tiesiog išvalyti jį po kiekvieno panaudojimo. Ar kol kas viskas aišku?
- Taip... - linktelėjau užsigalvojęs. - Ar tai reiškia, jog paėmęs Moronto žiedą, kitas burtininkas jį gali paversti visiškai nenaudingu vien tik išvalęs žiedo komandą?
Raksio šypsena nuslydo nuo ausies iki ausies.
- Geras pastebėjimas. Iš esmės, taip, tai būtų tiesa. Tačiau tas žiedas sukurtas prieš tūkstantį metų – tais laikais meistrai žinojo, kaip sukurti nesunaikinamas komandas. Taip kad Moronto žiedas veikiausiai yra atsparus tokiems išvalymams.
Jis paėmė šukę iš mano pirštų ir kilstelėjo ją prieš savo akis.
- Štai. Dabar šis kristalo gabaliukas tuščias ir mes jį galime panaudoti saugiai. Kaip jau minėjau, kristalas gali atsiminti komandas, tačiau tam pirmiausiai reikia, jog burtininkas suformuluotų tikslią užduotį ir perduotų ją savo galios pagalba. Šioje vietoje ir prasideda didysis nuosmukis. Jei pastebėjai, Abrakse visi studijuoja Versijas, kurios padeda formuoti pagrindinius burtus – elementus, jėgą, emocijas ir įvairias šių trijų atmainas. Versijos pačios savaime nėra prastas sumanymas. Jei padeda skatinti vaizduotę – kodėl gi ne? Tačiau jos stokoja svarbiausios dalies, taip reikalingos kristalų magijai. Logikos. Be jos, kristalai gali panaudoti labai ribotą burtų skaičių iš visos įmanomos gausybės. Dažniausiai tai yra šviesa, ugnis ir jėga tam tikromis apribotomis formomis.  Viena iš problemų yra ta, jog kristalai ima vykdyti užduotį vos tik gavę lašelį galios. Tai ne visada yra patogu. Juk būtų daug patogiau turėti visiškai įkrautą kristalą su paruošta komanda, kuriai įvykdyti užtektų, tarkime, prisilietimo, tiesa?

Jis vėl kilstelėjo kristalą prieš savo akis, sekundę kažką galvojo, tada padėjo šukę ant stalo.
- Paliesk ją, - pasiūlė.
Atsargiai bakstelėjau šukę piršto galu ir ji silpnai sušvito. Šviesos buvo tik tiek, kad matytųsi ryškioje žibinto šviesoje. Dar vienas bakstelėjimas – efektas nuslopo.
- Tu sukūrei jungiklį, - pratariau.
- Jei taip sakai, - pakraipė galvą Raksis. - Atrodo lyg smulkmena, tačiau galiu lažintis, jog šio triuko nežino nei tavo Daeva, nei Morontas. Ir jei atkreipei dėmesį, tau nereikėjo jokios galios, kad kristalas pradėtų šviesti. Juo gali naudotis praktiškai kiekvienas prasčiokas – kol kristalo galia išseks.
- Kaip tu tai padarei? Kokia tai buvo komanda?
- Hmm... Įsivaizdavau tai lyg veiksmų seką, bet jei perfrazuoti paprastais žodžiais, aš liepiau kristalui šviesti, kai kas nors paliečia jį ir liautis šviesti, kai jis paliečiamas dar kartą.
- Loginė seka, - sumurmėjau. - Panašu į objektinį programavimą...
- Nelabai suprantu, ką čia pasakei, bet nujaučiu, jog tai tau pažįstama, tiesa? - Raksis dabar jau įdėmiai mane stebėjo, nuslėpęs bet kokią šypseną.
- Sakyčiau, jog pernelyg gerai pažįstama, - linktelėjau gerokai sujaudintas atradimo. - Tačiau tokiam darbui vis tiek reikia burtų galios, tiesa?
- Taip, - linktelėjo Raksis. - Kadangi tavęs neatstovauja jokia dievybė, tu negali naudoti jokios galios, nebent tau ją suteiktų kitas burtininkas. Kristalų magija tuo ir žavi – prieš tūkstantį metų ją galėjo naudoti ne tik burtininkai. Įsivaizduok – prasčiokų šeimoje gimsta vaikas, sugebantis genialiai kurti komandas, tinkamas kristalų magijai. Tačiau jis nesugeba kerėti. Šiais laikais toks talentas būtų paliktas likimo valiai, tačiau prieš Prarastųjų Metraščių Erą tokie žmonės turbūt galėjo tapti magiškų dirbtuvių meistrais, ar net mokytojais.
- O kaip tu man siūlai įgyti tos galios? - dabar aš jau tikrai buvau susidomėjęs. - Ir kiek jos reikia vienai komandai sukurti?
- Turint gerą vaizduotę ir loginį mąstymą, labai nedaug, - Raksis pasisuko į skrynią ir ištraukė iš jos nykščio dydžio, itin ploną šukę. Patyrinėjęs prieš šviesą ir neradęs jos paviršiuje jokių dieviškų rašmenų, jis įsižiūrėjo į ją, akivaizdžiai kažką burdamas. - Bet... netgi jei kristalas yra įkrautas, jo galia nepasiduoda bet kieno valiai... Burtininkas pirmiausiai „išjudina“ kristalo galią savo valia ir tai jam pavyksta tik todėl, kad jis sugeba ją pajusti. Jei įkrautą kristalą laikytų paprastas žmogus, jam iš to nebūtų jokios naudos, nes jis paprasčiausiai negalėtų susisiekti su viduje esančia galia. Tačiau, kaip jau sakiau, kristalų magija yra itin unikali...
Jis sekundei nutilo, tada linktelėjo pats sau ir kelissyk mostelėjo šuke, lyg tikrindamas. Patalpos sieną ėmė stuksenti smulkūs smūgiai.
- Gerai. Štai tau naujas žaisliukas, - Raksis ištiesė šukę man. - Šis kristalas yra visiškai įkrautas ir dabar jis turi komandą, kuri leidžia panaudoti viduje esančias galias bet kam, kas laiko jį savo rankose ir mintyse ištaria „aš esu visiškas idiotas“. Po to reikia sugalvoti, ką ketini išburti.
Nudelbiau jį nieko gero nežadančiu žvilgsniu.
- O negalėjai užkerėti ko nors paprastesnio, tipo „abrakadabra“? - paklausiau piktokai.
- Ne, man reikėjo kažko, apie ką tu netyčia nepagalvotum kiekvieną akimirką, - atrėžė jis, vėl išsiviepęs nuo ausies iki ausies. - Antraip kristalas švaistytų galią nepriklausomai nuo to, ar tu ketintum kerėti, ar ne. Išbandyk. Pažiūrėsime, kaip puikiai veikia tavo vaizduotė.
- Aš galiu su juo išburti bet ką?
- Jei užteks galios – taip... Hm. Man tikriausiai vertėtų tave perspėti, jog skirtingi burtai sunaudoja skirtingus galios kiekius. Mums tai dažniausiai reiškia greitesnį arba lėtesnį išdegimą. Tavo atveju tai reikš, kaip greitai bus išnaudotas kristalas. Pažiūrėkim... Ugnis ir jėgos magija veikiausiai naudoja panašiai tiek pat galios, priklausomai nuo to, kiek karščio ar jėgos ketini išburti. Šviesa ir emocijų magija yra gerokai „pigesnės“. Komandų suteikimas kitam kristalui veikiausiai bus prie pigesniųjų burtų. Pamėgink.

Tikriausiai nė vienas Sitro Imperijos burtininkas per visą savo gyvenimą nebūrė murmėdamas „aš esu visiškas idiotas“, bet kažkas juk turėjo būti pirmas, tiesa?.. Kadangi tai buvo pats pirmasis mano burtas, nesistengiau išrasti kažko naujo, prisimindamas Iberijaus Kanto ir Feros Elfioros pademonstruotą pavyzdį, kai pirmą kartą susitikau juos arklidėse. Mano liepsnelė netgi nebuvo tokia didelė ar karšta. Ji tiesiog lengvai pleveno ore, skleisdama jaukią šviesą ir vos juntamą karštį. Po kelių akimirkų pati išblėso.
- Neblogai, - linktelėjo Raksis. - Padegti mišką sugebėtum be Daevos pagalbos. Pamėgink dar ką nors.
Mintyse sumurmėjau „burtažodį“. Rimtai, pakartojęs jį kelias dešimtis kartų rizikuosiu užsikoduoti nepagydomu kvailumu...
Šį kartą nieko neįvyko. Ketinau „stuktelėti“ sieną kinetine galia, tačiau burtas atsisakė veikti.
- Palauk, - sulaikė mane Raksis. - Kristalas visiškai tuščias... Ką tu tokio darei su ugnimi, kad ištuštinai taip greitai? Turėjo užtekti mažiausiai keliems tokiems burtams!
- Nežinau? - suabejojau. - Aš tiesiog galvojau apie mažą liepsnelę...
- Galvojai apie ją visą laiką, tiesa? - Raksis atsiduso. - To nereikia daryti. Kristalas veikiausiai suprato tai kaip norą valdyti liepsną tiesiogiai – todėl ir jo galia buvo siurbiama kelissyk sparčiau. Jau sakiau – tau tereikia suteikti komandą ir palikti kristalą ramybėje, kad jis galėtų dirbti savo darbą.
- Tai tavo burtas kaltas, - pajuokavau. - Sakiau, kad būtų užtekę paprastos „abrakadabros“...
- Ne, tau vertėtų dažniau prisiminti, kad nesi pats protingiausias šioje imperijoje, - atsikirto Raksis. - Štai, vėl įkroviau.

Dabar man visai nesunkiai pavyko atlikti tylią būgnų partiją ant sienos akmenų. Šis žaisliukas buvo visai smagus. Ką čia dar sugalvojus?..
- Kokį burtą tu panaudojai Anzu Rangdai nugalėti? - prisiminiau anksčiau regėtą dvikovą.
- Tuštumą, - šyptelėjo Raksis. - Tai vienas galingesnių burtų, kurie sukuria tuštumos burbulą. Tada oras iš visų pusių pajuda į tuštumos centrą, sukeldamas sprogimo garsą. Ir jei kas nors pasipainioja visai šalia, tuomet dažniausiai būna išverčiamas iš kojų. Šis metodas yra vienas iš pamirštųjų, nes tuštumą apskritai sunkoka įsivaizduoti.  Man jis praverčia, kai reikia smarkiai išgąsdinti priešininką.
- Tu ir Daevą šitaip išgąsdinai, kai judu kovojot?
- Aha, - išsiviepė jis. - Pirmaisiais metais ji buvo gerokai smarkesnė nei dabar. Vos tik sužinojo, kad nepriklausau Abrakso žmonėms, kaipmat sugalvojo išmesti mane už vartų ir prisiekiu – ta pana norėjo mane pribaigti netgi ne burtais, o peiliais. Veikiausiai prieš atvykdama į akademiją buvo mokoma kautis kažkur kitur. Nugalėti nebuvo sunku, tačiau tai buvo vienas iš tų retų atvejų, kuriuos prisimenu iki šiol. Paprastai visokie jaunikliai iš turtingų šeimų negali atsižavėti savo burtų galiomis.

Niekaip nepajėgiau įsivaizduoti Agielės, mojuojančios peiliais. Antra vertus, kovodama su Fera ji demonstravo sugebanti atlikti akrobatinius triukus. Tai reiškė, jog man derėtų su savo archone dažniau pasikalbėti iš širdies – kad žinočiau bent dalį jos sugebėjimų.

Pakartojęs mintyse žeminantį „burtažodį“, pamėginau įsivaizduoti paskutinį triuką ir mudu abu smarkiai krūptelėjome, kai kambarį suvirpino garsus pokštelėjimas. Žibintas susiūbavo ant kablio, išjudintas staigiai sukilusio skersvėjo.
- Kokio drakono... - neišlaikė Raksis. - Tuštumos burbulas?
- Aha, - šyptelėjau šiek tiek nejaukiai. - Visai mažas. Mano pasaulyje jį vadina vakuumu.
- Ir tau taip greitai pavyko? Aš kelias savaites sugaišau, kol pajėgiau tokį įsivaizduoti!
- Mmm... tiesą sakant, aš jo nesistengiau įsivaizduoti. Lengviau buvo įsivaizduoti, kaip oro dalelės pasišalina iš tam tikro erdvės ploto. Panašu, jog tos „magiškos komandos“ gali būti įsivaizduojamos labai skirtingai tam pačiam rezultatui pasiekti.
- Tiesa... Tuo magija ir yra žavi – kiekvienas turi savo supratimą, kaip sutverti pačią paprasčiausią liepsną, - linktelėjo Raksis. Šiek tiek pasvyravęs, jis vėl pasilenkė prie atviros skrynios ir ištraukė iš jos dar vieną kristalo skeveldrą. Padėjęs ant stalo giliai įkvėpė:
- Dar viena pamoka – kaip suteikti komandą kitam kristalui, - jis trumpam nutilo, pirštais barbendamas į smakrą. - Labai panašu į tai, ką darei iki šiol, tačiau dabar tau reikės atlikti du darbus – įsivaizduoti kristalą, vykdantį kažkokią užduotį ir tuo pat metu perduoti kristalui galią, kad jis galėtų ją vykdyti. Kadangi galios tu pats neturi, teks įsivaizduoti, kaip galia pereina iš vieno kristalo į kitą. Pats matai, tai nėra pati lengviausia užduotis, ypač kai nesi burtininkas. Ar aiškiai viską susakiau?
Susakė jis gal ir aiškiai, tačiau padarė tai vienu ypu ir gerokai per greitai. Kai paprašiau pakartoti, Raksis pasistengė lėčiau ir dabar aš turėjau laiko susidėlioti visą būsimos užduoties vaizdą.
- Nemėgink sutverti nieko sudėtingo. Pradėk nuo pačios paprasčiausios šviesos, - patarė jis. - Ir atkreipk dėmesį, jog kuo ryškesnę šviesą įsivaizduosi, tuo daugiau galios prireiks ją palaikyti.
Kuo toliau, tuo labiau visa ši magija panašėjo į patį elementariausią programavimą, kuriam nereikėjo nei kompiuterio, nei klaviatūros. Negana to, komandos netgi neprivalėjo būti griežtai tikslios. Man nereikėjo jaudintis, jog ne vietoje padėtas kabliataškis sujauks visą procesą. Viso labo turėjau išlaikyti loginę veiksmų seką.

Kai ant stalo gulintis kristalas ėmė švytėti, Raksis prikando apatinę lūpą ir nežymiai linktelėjo.
- Puiku. Paskutinė pamoka tau – jei kada nors prireiks išvalyti kokį nors kristalą, tau tereikia jį įsivaizduoti kaip „švarų“. Geriausiai tam pasitarnauja ramaus vandens paviršiaus vaizdinys – jis nereikalauja daug pastangų. Dabar aš įkrausiu šitą paskutinį kartą, - jis siektelėjo mano laikomos šukės, - ir pažiūrėsime, ką grįžęs pas Daevą sugebėsi nuveikti su ja.
- Palauk... paskutinė pamoka? - nesupratau. - Ir tai viskas? Pati galingiausia magija?
- Aš nesakiau, jog išmokysiu tave absoliučiai visko, - papurtė galvą Raksis. - Tu JAU žinai apie kristalų magiją gerokai daugiau, nei visi Abrakse besimokantys. Aš tik paaiškinau pačią esmę ir daviau įrankį, kurį gali panaudoti. Visa kita priklauso nuo puodynės ant tavo pečių.
- Ir to užteks, kad galėčiau jaustis nenužudomas? - nepatikėjau.
- Dėl šito truputį sumelavau, - pripažino jis. - Galėčiau, žinoma, sukurti užkeikimą, kuris tave saugotų kelias dienas nuo tam tikro lygio magijos, bet jei esi kvailas it gvardijos būgnas, iš to nebus jokios naudos. Iš patirties žinau, jog galva geriausiai naudojama, kai gresia nuolatinis pavojus. Aš tau suteikiau žinias, kurių siekia kiekvienas šioje imperijoje. Taigi, gali rinktis – tylėti arba visiems pasigirti, jog išmanai kristalų magiją geriau nei Morontas. Kai kurie žmonės gali nuspręsti saugoti tave it didžiausią imperijos turtą, mainais tikėdamiesi privačių pamokėlių. O gali būti ir taip, jog Morontas tą pačią dieną susmeigs peilį tau į nugarą vien iš pavydo. Taip kad prieš ką nors sakydamas ar burdamas, kelissyk gerai pagalvok.
- Ką tu apskritai veiki šioje vietoje? - sumurmėjau. - Jei pats šitaip puikiai išmanai kristalų magiją...
- O! Taip, tikrai. Gerai kad priminei, - suplojo rankomis Raksis. - Prasitarsi kam nors apie mane ir ką tau čia parodžiau – surasiu ir užmušiu. Aišku?
- O ką Daevai sakysiu grįžęs? - nesupratau.
- Na gerai, jai gali pasakyti, tačiau tuo pačiu leisk suprasti, jog jei išgirsiu apie save sklindančias kalbas, ji mirs iš karto po tavęs. Natūralia mirtimi.
- A... hm... aišku, - atsidusau. Kažkodėl net neabejojau, jog jis būtent taip ir padarys. - Tai aš galiu pasilaikyti šį kristalą?
- Visas tavo, - linktelėjo jis. - Ten esančios galios turėtų užtekti kokiems trims ar keturiems mažiems burtams. Visa kita priklauso nuo tavo galvos. Jei atlėksi čionai maldaudamas iš naujo įkrauti, tai gali nesivarginti. Man daug įdomiau, ką tu sugebėsi nuveikti turėdamas tik tiek.

* * *

Agielė pasitiko mane įsitaisiusi foje ant sofos, keturių žmonių draugijoje. Nilda pilstė gėrimus, Ortis Valefara stengėsi palaikyti aukšto lygio diskusiją, o jo sesuo Nerivė tyliai šnabždėjosi su Grigu Diabola, šaudančiu itin viltingus žvilgsnius Agielės pusėn. Panašėjo į kažkokį kreivą meilės trikampį...
Greičiausiai diskusija buvo svarbi vienam Orčiui, nes Daeva pašoko nuo sofos vos išvydusi mane:
- Ar viskas gerai?
Linktelėjau, vis dar tebegalvodamas, kiek turėčiau jai atskleisti. Raksis patarė kelissyk gerai pagalvoti prieš išsiduodant. Bet ar dvi galvos nėra geriau už vieną?
- Turiu atsiprašyti. Mums reikia ruoštis rytdienos kelionei, - kreipėsi Agielė į savo kompaniją ir mostu pasikvietė mane, sukdama prie laiptų.


Vos užtrenkusi savo menių duris, čiupo mane už rankos ir nekantriai pasivedė prie krėslų, čia pat paleisdama ir įsitaisydama viename iš jų. Merginos akys žibėjo iš nekantrumo.
- Pasakok. Kiek naujų gandų apie tave rytoj išgirsiu ir ką Raksis buvo sugalvojęs?
Kai žmonės beria žodžius beveik negalvodami, jie visada pirmiausiai klausia to, ką labiausiai trokšta išgirsti. Kas pasaulyje gražiausias? Kas pats šauniausias? Ar daug problemų šį kartą turėsiu?... Man net kraujo spaudimas sukilo. Argi aš nebuvau vertas bent lašo pasitikėjimo?..
Ant staliuko buvo paruošta šiek tiek maisto ir šaltų gėrimų, todėl leidau sau šiek tiek uždelsti, įsipildamas saldžiai kvepiančios uogų sunkos.
- Prie vartų susitikau Eligiją Gremori ir abi pusseseres Izajas, - atsidusau nurijęs gurkšnį. - Kai Raksis pasirodė, Oliana įsikarščiavo ir puolė su juo kovoti. Keira ir Eligija įsijungė į kovą, kai Olianos suknelė virto skutais, bet ir tai nepagelbėjo, - pūčiau miglą. - Kai visos trys buvo nugalėtos, pagelbėjau Raksiui sugalvoti bausmę – mes jas visiškai išrengėme, surišome ir susodinome rateliu prie paradinių rūmų vartų. Tada abu patraukėme prie ežero giliai miške nusiplauti kovos dulkių ir paskalauti kojas. Pakeliui pasitaikė vos vienas tikrai piktas lokys, kuris ketino mudu suryti...
- Pa... palauk! - kilstelėjo delną Agielė, žiūrėdama į mane netikinčiomis, apvaliomis nuo šoko akimis. - Ką tu...
- Susitikome vos vieną lokį, - pakartojau. - Gal šiek tiek didesnį nei vidutinį. Raksis jį iškepė vakarienei, didelio čia daikto...
- Ne! Ne tai! - pašoko iš krėslo mergina. - Tu rimtai Eligiją...?
Jos veidas persimainė greičiau, nei spėjau iki soties pasimėgauti ta išraiška.
- Ar tu man meluoji? - sukando dantis.
- Taip, aš tau meluoju! - pratrūkau. - Galbūt nuskambės neįtikėtinai, bet retsykiais tavo sevitas išeina iš šių namų ir jam nenutinka visiškai nieko keisto! Pirmas sutiktas žmogus buvo Raksis giliai miške ir jis vargu ar kels tau kokias nors problemas – jo visi po lygiai nekenčia!
- Tu tikrai nepakenčiamas! - ji susmuko atgal į krėslą ir ėmė nervingai trinti smilkinį. - Gerai, sutinku jog pati to prisiprašiau. Ar gali man papasakoti be jokių kvailysčių, kas nutiko? Ar Raksis iš tiesų pavertė tave nesužeidžiamu?
- Vargiai, - papurčiau galvą. - Kaip jau sakiau, susitikau jį miške ir mudu šiek tiek pasikalbėjome apie magiją. Tada jis man padovanojo štai šitą.
Ištraukiau iš kišenės kristalo šukę ir pamojavau ja ore.
- Kristalas? Ar jis turi kokį nors apsauginį burtą? - primerkė akis Agielė. - Bet palauk, jis per mažas, kad...
- Ne, nieko panašaus. Bet su jo pagalba aš pats galiu išburti ką nors smulkaus, - paaiškinau.
- Betgi tu ne... - Agielė staiga nutilo ir vėl pakilo iš krėslo, žengdama artyn. Jos akys buvo nutaikytos į kristalą mano pirštuose. - Jis tau davė artefaktą, kuris leidžia BET KAM naudoti burtus? - sušnabždėjo.
Jos pasiūlytas variantas man tiko kur kas geriau nei prisipažinimas, jog Raksis pats sutvėrė šį „artefaktą“. Agielė buvo pakankamai įžvalgi, kad nesunkiai padarytų visas tinkamas išvadas. Net ir iš netinkamos informacijos.
- Jam iš šio daikto nebuvo jokios naudos, - pasakiau. - Raksis norėjo, kad turėčiau jį ir pats išmokčiau kokių nors burtų.
- Bet ši šukė veikiausiai kainuoja neįtikėtinai daug, - sumurmėjo mergina. - Kodėl jis atidavė tokį brangų daiktą?
- Brangų? - ūmai susidomėjau. Iki šiol man nė nekilo mintis paklausti, kiek gali kainuoti šie kristaliukai. - Kiek, tavo manymu, toks gali kainuoti?
- Nežinau, - mergina atsargiai paėmė šukę iš mano rankos ir kilstelėjo ją prieš šviesą, ieškodama ženklų, jog viduje esama kažkokio burto. - Turint galvoje, jog šis daiktas leidžia naudoti magiją bet kam, jo kaina tiesiog nenusakoma. Bet kuris pirklys veikiausiai nepagailėtų pusės savo turto, kad įsigytų tokį. Patys burtininkai vargu ar tokį pirktų, bet...
- Raksis perspėjo, jog šis daikčiukas leidžia naudoti magiją tik tol, kol jame yra galios, - pastebėjau. - Ir jis nėra apsaugotas nuo išvalymo. Mudu paskaičiavome, jog vykdant smulkius burtus, jo turėtų užtekti maždaug trims ar keturiems kartams. Tada jį vėl reikia iš naujo įkrauti.
- Įkrauti nėra sunku, - sumurmėjo Agielė. - Ir man tikrai būtų kur kas ramiau, jei mano sevitas sugebėtų šiek tiek kerėti. Tačiau vis tiek keista, jog Raksis atidavė tau tokį brangų artefaktą.
- Jis turėjo dar vieną, tačiau ne tokį naudingą, - atsargiai kraipiau teisybę, - Kristalą, kuris imdavo šviesti tik palietus jį ir kuris užgesdavo, palietus dar kartą.
- Tikrai? - susidomėjo Agielė.
- Mhm. Mačiau, kaip tu pati priverti savo kristalus šviesti. Ar sugebėtum padaryti taip, kad jie galėtų įsijungti arba išsijungti vien nuo prisilietimo?
- Aš... nežinau... - ji ištraukė savo rutulį iš kišenės ir po akimirkos šis ėmė silpnai švytėti. Palyginus abu kristalus, manoji šukė buvo beveik dešimt kartų mažesnė. Agielė sugrąžino ją atgal, žaisdama su savo rutuliu.
- Priversti kristalą švytėti nėra sudėtinga. Tai kristalų magijos pagrindai, kuriuos visi žino. Tačiau tai, ką tu nupasakojai, yra daug aukštesnio lygio kristalų magija. Magistras Morontas mūsų to dar nemokė.
Ir greičiausiai niekada neišmokys, - pagalvojau. Rimtai, ar labai sudėtinga išmokyti vos vieną loginę seką? Jei pats būčiau mokytojas, lengviausios loginės sekos būtų atsidūrusios pirmame semestre. Agielė Abrakse praleido tris metus ir vis dar tebežinojo pagrindus. Tai kokį velnią čia veikė pats Morontas, Didysis Kristalų Magijos Magistras?
- Kaip manai, ar labai brangus būtų toks švytintis kristalas, kurį galėtų išjungti arba įjungti kas tik panorėjęs?
- Pakankamai, - išsyk atsiliepė Agielė, nenuleisdama akių nuo rutulio. - Praktiškai bet kuris artefaktas, kurį gali naudoti nesugebantys kerėti, yra vertas vienokios ar kitokios rimtos sumos.

Ar aš ką tik suradau aukso gyslą? Ne tik žinojau pačią komandą, tačiau netgi turėjau priemonę  užkerėti kitus kristalus. Raksis veikiausiai puikiai nutuokė, ką jis įduoda į mano rankas. Ne, palauk... Jis veikiausiai pats buvo be proto turtingas ir galbūt netgi įtakingas, jei nepabijojo atverti dalį savo paslapčių kažkokiam iš kito pasaulio užklydusiam sevitui. Net jei aukso gysla žaižaravo prieš mano akis, pirmiausiai ją reikėjo apsaugoti ir užtikrinti, kad jos neiškapstys joks kitas kalnakasys, prieš tai neįsmeigęs peilio man į nugarą.

- Manau, jog man vertėtų rimtai pasidomėti kristalų magija, - pasakiau Agielei. - Pradedant tuo, jog pirmiausiai turėčiau išmokti skaityti.
- Tu pramiegojai visas magistro Moronto pamokas, - pastebėjo ji.
- Ir nesigailiu dėl to nė per plauką, - atrėžiau. - Pasakyk man, ar labai daug išmokai iš Moronto per tris metus, kuriuos čia praleidai?
- Kristalų magija yra labai sudėtinga, - nuleido savo rutulį mergina. - Magistras visus perspėjo dar pačioje pradžioje, kad tik labai retas žmogus suvokia ją tinkamai...
- Taigi, Morontas yra kristalų magijos magistras. Jis turėtų žinoti, kaip sukurti tokį švytintį kristalą, kuriuo gali naudotis bet kas, tiesa?
- Taip, - linktelėjo Agielė, - greičiausiai...
- Ir jei tokie kristalai kainuoja nemažus pinigus, jis turėtų būti velniškai turtingas, tiesa?
Šį kartą ji neatsakė, veikiausiai sekdama mano mintį šiek tiek į priekį. Visgi Daeva nebuvo kvaila mergina. Tiesiog retsykiais mes nesusimąstome apie itin akivaizdžias tiesas, kol jų  neįbruka kas nors kitas.
- Įdomu, kokius turtus Abrakse uždirba mokytojai, jei Morontas gali sau leisti dirbti čia, užuot gaminęs brangius kristalus nuosavame dvare, - sumurmėjau.
- Bet... jis kasdien dėsto kristalų magiją, - papurtė galvą Agielė. - Aš kasdien užsirašau mažiausiai po du puslapius to, ką jis papasakoja...
- Tačiau tu pati nesupranti to, ką užsirašai, - nurodžiau. - Jaučiau per pamokas, kokia susierzinusi tampi, kai nesupranti.
- Tiesa, - pripažino ji nenoriai. - Labai mažai suprantu iš to, ką jis visiems sako.
- Jei tai tave paguos, aš jo irgi visiškai nesuprantu, - šyptelėjau. - Nors visos kitos pamokos man yra puikiai suprantamos. Todėl mane ir ima miegas, kai Oksis pradeda savo kalbas... Ei, nori atlikti eksperimentą?
Ji pakreipė galvą susidomėjusi.
- Aš tikiu, jog esu pakankamai protingas, net jei Raksis galvoja kitaip. Tu taip pat esi protinga mergina, net jei kartais elgiesi šiek tiek keistai... Atsinešk savo užrašus ir mudu abu pamėginsime suprasti, ką Oksis pasakojo per visus tuos tris metus.

Daeva šiek tiek sudvejojo, sutrikdyta mano abejotino komplimento, tačiau netrukus patraukė į savo kabinetą ir sugrįžo su stora knygele rankose. Už lango jau temo, todėl mudu apsirūpinome švytinčiais kristalais, įtikinome Nildą, jog vakarieniausime atskirai ir kibome į darbą. Agielė turėjo pavydėtiną įprotį žymėtis visas smulkmenas – netgi tas, kurios jai buvo sunkiai suvokiamos. Jos užrašai itin detaliai apėmė visus kristalų magijos pradmenis, apie kuriuos jau nusimaniau Raksio dėka.
Tačiau iš karto po pradmenų prasidėjo sveiku protu nesuvokiamos teorijos. Antrojoje metų pusėje, kai Oksis išsėmė pradmenų medžiagą, jis ėmė sekti tokias sudėtingas pasakas, kad mane ėmė imti miegas - netgi nepaisant to, jog šį kartą skaitė Agielė ir jos balsas buvo kur kas malonesnis nei senojo Moronto.
Sulaikęs merginą pamėginau naują taktiką. Iš karto po pradmenų sekusi medžiaga turėjo būti vos laipteliu aukščiau, tiesa? Tai reiškė, jog ir suprasti ją turėjo būti kur kas lengviau.

Tik ne Oksio Moronto atveju.
Jei būčiau pamėginęs sukurti įjungiamą/išjungiamą kristalą pagal tai, ko mokė Morontas, iki šiol klaidžiočiau visiškoje tamsoje. Po mišką laigantis Raksis tą sugebėjo atlikti vos per dešimt minučių, tai kodėl Oksis to negalėjo padaryti?
Labiausiai įtikinamas atsakymas man visai nepatiko, nors garsiai jo neištariau. Kartu su Agiele išbandėme paskutinę taktiką – pavienių sakinių nagrinėjimą ir jų vertimą į labiau suprantamus. Išsivertę visus pernelyg sudėtingus žodžius priėjome išvados, jog Morontas puikiai išmanė aiserbo ir urtoro kalbas – jis skolinosi iš jų tam tikras frazes. Kam to reikėjo ir taip sudėtingose pamokose? Vėlgi nutylėjau. Daevos veidas tuo tarpu vis labiau niaukėsi ir aš įtariau, jog mergina taip pat pasidarė labai panašias išvadas.

Ji galop užvožė savo knygelę su itin agresyviu „paukšt“ ir pakėlė akis į lubas.
- Trys egzaminai išlaikyti su pagyrimu, tačiau jaučiuosi taip, tarsi įmurkdyta į giliausią šulinį, - iškvėpė ji.
- Ką? - žioptelėjau. - Kaip tau tai pavyko?
- Išmokau viską mintinai, - trūktelėjo ji pečiais. - Tam kartui...
Abejodamas nudelbiau jos storą knygelę. Šitiek sunkaus teksto MINTINAI – dabar ji tapo tikra didvyre mano akyse. Aš seniai būčiau metęs bet kokias viltis šalin ir egzaminų lape nupiešęs didelę špygą. Oksis būtų bent išmokęs, kaip tokią sukombinuoti.
- Eligija Gremori yra protinga, tiesa? - prisiminiau. - Įdomu, kaip ji supranta visa tai?
- Ką tu vėl sugalvojai? - primerkė akis mergina.
- Mudu galėtume nueiti pas ją į svečius ir paklausti jos nuomonės.
- Nė už ką! - išsyk pasišiaušė mano archonė. - Nė negalvok, Erikai! Daevos niekada neklaus Gremori patarimo!

* * *

- Prašau užeiti, - Eligija pasitraukė į šalį nuo durų, vis dar nerodydama jokių emocijų, todėl man buvo sunku nuspręsti, ar labai ji buvo nustebinta mudviejų vizito. Jos neutralus veidas šiek tiek pagelbėjo išraudusiai Agielei, kuri vis dar stengėsi susitaikyti su „pažeminimu“. Vargu ar mano archonė būtų atlaikiusi bent vieną pašaipią šypseną. Jos išdidumas ir taip smarkiai kentėjo. Palikau tą daiktą suspardytą ir cypiantį ant grindų, kai pareiškiau, jog keliausiu į susitikimą vienas, jei mano šeimininkė bijo.
Ne, ji nebijojo. Tiesiog Gremori ir Daevų šeimos riejosi nuo neatmenamų laikų ir mergina buvo linkusi palaikyti tradicijas.
Kadangi aš buvau žalias šiame pasaulyje, neturėjau jokių tradicijų ir mane akivaizdžiai domino kristalų magija, jai beliko susitaikyti ir nusiųsti tarnaitę su pranešimu apie vizitą. Nežinau, ką pagalvojo Gremori, tačiau ji beregint sutiko mus priimti. Šeimų karas? Apie tokį ji kažkaip užmiršo paminėti.
Netgi prie durų pasitiko pati asmeniškai, išvaikiusi tarnus velniai žino kur.
- Veikiausiai turėčiau dėkoti Erikui už šį vizitą, - bespalviu balsu pratarė Gremori, - Tu manęs taip nė karto ir neaplankei, Daeva.
- Esu tikra, jog neturėjau tam jokių priežasčių, - atsakė ši.
- Tiesa, - sutiko Eligija. - Ar tai reiškia, jog tau patogiau būtų palikti Eriką vieną su manimi?
- A... ne, šį kartą mudu turime rimtą priežastį, - užsikirto Agielė. Jai, kaip ir man, buvo sunku suvokti, kada Eligija kalba rimtai, o kada stengiasi paerzinti.
- Kristalų magija, - pusbalsiu įterpiau savo trigrašį. Agielė aštriai dirstelėjo mano pusėn, tuo tarpu Gremori pirmą kartą atrodė susidomėjusi. - Ar galėtume pasikalbėti apie tai trise ir be pašalinių ausų?
Antrojo aukšto balkone išvydau kelis pasivaidenusius veidus, kurių vienas buvo pažįstamas. Gremori rezidencijos gyventojai jau suuodė, jog namų šeimininkė sulaukė svečių ir iškišo nosis į foje. Eligija susigriebė beveik akimirksniu.
- Čionai, - mergina apsisuko ant kulno ir nesidairydama patraukė prie laiptų. Vis dar pilka pelė – net savo namuose ji neketino puoštis prašmatniais rūbais, skirdama pirmenybę patogumui.

Gremori asmeninės menės savo išplanavimu visai nesiskyrė nuo Agielės, tik baldai ir spalvos buvo kiti.
- Gaiviųjų gėrimų? - pasiūlė ji, traukdama link dailaus staliuko, nukrauto grafinais. Agielė atsargiai  atsisakė, tuo tarpu aš sutikau. - Neskubėkite su savo žodžiais. Pirmiausiai apsauga.
Ji pripildė dvi taures, pasiūlė vieną man ir trumpam pradingo kitame kambaryje. Netrukus grįžo su nedideliu kristalu delne ir įsodino jį į artimiausią žvakidę.
- Jokių svetimų ausų. Taigi, Erikai, kuo nusipelniau tokio vėlaus vizito?
Eligijai patogiai įsitaisius, aš trumpai nupasakojau mudviejų su Agiele pastebėjimus apie Oksį Morontą bei jo dėstomą kristalų magiją, ir kaip mes praleidome daugiau nei valandą nagrinėdami Agielės užrašus ieškodami ženklų, jog Morontas vis dar tebedėsto tą pačią kristalų magiją, o ne ką nors kita.
- Judu manote, jog aš išmanau kažką daugiau? - galop paklausė Eligija, mano kalbos metu kantriai ištylėjusi. - Tiesą sakant, aš nevedu jokių užrašų, todėl man sunku pasakyti.
- O kaip tu laikei egzaminus be užrašų? - neišlaikė Agielė. - Aš turėjau viską mokytis mintinai, kad išlaikyčiau.
- Paprastai. Aš neišlaikiau nė vieno kristalų magijos egzamino, - prisipažino Gremori. Dabar jau aš nustebau.
- Erikas to nežino, tačiau tu, Daeva, tikrai turėjai žinoti, jog šie egzaminai mums nėra privalomi, - paaiškino Gremori, nutaisiusi lengvą šypseną. - Jie tėra paprastas ženklas, jog mes kažką pasiekėme tam tikroje magijos srityje. Kristalų magija nėra mano sritis, todėl aš ir nesistengiu jos išmanyti. Mano sritis yra medicina bei jėgos magija ir magistru Espalja esu visai patenkinta. Visa kita mane mažai domina. Jei tu stengiesi nugalėti visose srityse, tuomet man tikriausiai belieka palinkėti sėkmės.
- Ačiū, - kandžiai pratarė Agielė. - Bet mes vis dar kalbame apie mokytoją, kuris vargu ar moko kristalų magijos. Argi nėra keista, jog Oksis Morontas per visą Abrakse praleistą laiką taip ir nesukūrė nė vieno artefakto, nors tai turėtų būti jo sritis?
- Galbūt jis turi savo priežasčių, - Gremori trumpam kilstelėjo taurę prie lūpų. - Galbūt jis tiesiog garsiai neskelbia, nepagalvojai? Galbūt jis slapta dirba pačiam imperatoriui ir kuria artefaktus asmeniškai jam?
- Oksis dirba imperatoriui? - paklausė Agielė.
- Nežinau, aš tik siūlau variantus. Prieš kaltindama jį kuo nors, pirma sužinok, ar už jo nugaros netyko stambesnis grobuonis.

* * *

- Tai buvo tuščias laiko švaistymas, - murmėjo Agielė, lėtai pėdindama parko taku link savo rezidencijos. - Negaliu patikėti, jog taip atvirai išsipasakojome Eligijai Gremori...
- Ji žino tik tiek, jog mes išmanome kristalų magijos pradmenis – kaip ir kiekvienas kitas Abrakso mokinys. Didelio čia daikto, - pasistengiau ją nuraminti.
- Būčiau daug naudingiau praleidusi tą valandą su knyga rankose, o ne žiūrėdama į jos veidą...

Kol ji bambėjo, aš galvojau apie Eligijos reakciją, kuri man šiek tiek nedavė ramybės. Gremori iš tiesų buvo gudri pilka pelė. Labai gudri ir labai mažai išsiduodanti – ypač emocijų srityje. Tačiau netgi ji kelis kartus itin stipriai sureagavo.
- Argi ji neatrodė tikrai susidomėjusi, kai pirmą kartą užsiminiau apie kristalų magiją? - garsiai svarsčiau. - Jeigu ji tuo nesidomi, kodėl iš karto sutiko, jog mums reikia saugios vietos pokalbiui?
- Ar tu sakai, ji mums melavo?
- Taip, - murmtelėjau. - Kai pasakė, jog visai nesidomi kristalų magija, ji tikrai melavo... Dėl viso kito...
Nutilau, nes ūmai labai keista mintis šovė man į galvą. Tokia idėja būtų absoliučiai beprotiška mano pasaulyje, tačiau ji nuostabiai tiko šiame, kur šeimos konkuravo tarpusavyje.
- Žinai, aš tikrai nekenčiu jūsų vietinės melo ir nepasitikėjimo politikos! - pareiškiau šiek tiek piktai.
- Kas yra? - nesuprato Agielė.
- Eligija Gremori seniai žino, jog Oksis Morontas dėsto nesąmones vietoje kristalų magijos, - pareiškiau. - Ji žino ir tam visiškai pritaria.
- Negali...
- Pati pagalvok, - pertraukiau. - Jei atvyktum į Abraksą iš šeimos, kuri siekia mokslo ir yra pažengusi kur kas toliau nei visos kitos, koks tikslas išsiduoti, jog vienas mokytojas mulkina visus kitus mokinius? Ar ne geriau būtų, jei visos kitos šeimos tikėtų tomis nesąmonėmis, kol tavo šeima užsiimtų tikrąja kristalų magija? Manau, Eligija Gremori žino kur kas daugiau nei Oksis Morontas – štai kodėl ji nelaikė jo egzaminų ir nevedė užrašų. Tikriausiai jos šeimoje tos žinios yra įslaptintos ir perduodamos tik artimiausiems nariams. Eligija susidomėjo mūsų vizitu, nes tikėjosi sužinosianti kur kas daugiau. Ir kadangi mes žinojome tik pradmenis, ji labai greitai prarado susidomėjimą. Ta merga yra išties protinga...
Mudu stovėjome šalia prūdo, po žvaigždėmis, žiūrėdami vienas į kitą.
- Štai tau ir nepasitikėjimo politika, - atsidusau. - Mokytojas mulkina mokinius, o viena labiausiai išsilavinusių šeimų tuo netgi naudojasi. Įdomu, ar Rangdos tai irgi žino?..
- Mes... mes tikrai nesiprašysime į svečius pas Rangdas! - atgavo balsą Agielė. - Rytoj mūsų laukia žygis ir jau tikrai vėlu, Erikai!
- Tikiuosi, tu nepritari Gremori? - pasitikslinau.
- Ne, - atsiduso ji. - Visiškai ne. Tačiau mudu neturime tiek laiko, kad galėtume ką nors padaryti. Ir jei motina lieps man palikti Abraksą, tuomet mudviems teks paprasčiausiai pamiršti Morontą visai.

Šiek tiek vėliau, kai grįžome namo ir aš susiruošiau į lovą, regėjau kaip Agielė žarstekliu baksnoja malkas pagrindinės menės židinyje, nors kambaryje ir taip buvo šilta. Ugnyje tingiai raitėsi mažos knygelės puslapiai, o merginos skruostais ritosi pykčio ašaros.

* * * * *

Aušo vienuolikta mano egzistencijos šiame pasaulyje diena ir šeštą ryto jaučiausi kur kas labiau gyvas nei bet kada anksčiau. Manęs laukė žygis ir Agielė atrodė pakankamai apsnūdusi, kad vėl sulauktų smagaus kritimo iš didelio aukščio į patalus.
- Kas... kas čia buvo? - dairėsi ji po lovą išplėtusi akis. - Eri... rikai?..
- Tu vėl skraidei, - patikinau. - Ir nukritai, kai tave paliečiau.
- Ar tu man meluoji? - trynėsi ji akis, žiovaudama.
- Aha. Kelkis, renkis ir eime žirgų.
Pro šalį traukusi Nilda trinktelėjo man į pakaušį – pasirodo, aš neturėjau teisės įsakinėti savo šeimininkei. Daug ji mat žino...


Mūsų „žirgai“ panašėjo į žirgus tik savo bendra forma. Šių gyvių snukiai buvo šiek tiek labiau ištįsę nei buvau pratęs ir per visą jų nugarą link pat uodegos galo vedė du šviesaus kailio dryžiai. Visi kiti kūno linkiai atrodė pažįstami. Netgi balnas ir pakinktai atrodė panašūs į regėtus filmuose. Agielė padalino visą mūsų turtą po lygiai kiekvienam žirgui. Man atiteko du prie balno segami krepšiai su maisto atsargomis, antklodėmis bei atsarginiais rūbais. Ji pasiliko sau stovyklavimo reikmenis, ginklus ir visą amuniciją, skirtą magijai. Ji netgi turėjo antrą atsarginį kristalo rutulį. Aš savo šukę laikiau pasikabinęs ant kaklo, po marškiniais. Raksis buvo itin tikslus su savo burtais. Net jei šukė lietė mano odą, ji visiškai nereagavo į magišką komandą „aš esu visiškas idiotas“ ir neketino vykdyti mano instrukcijų. Privalėjau laikyti ją rankoje, jei ketinau išgauti kokį nors triuką. Kad ir kokios paprastos atrodė Raksio suteiktos instrukcijos, kristalas jas vykdė paraidžiui. Kuo ilgiau apie tai galvojau, tuo visa ši magija atrodė panašesnė į programavimą be jokios griežtos sintaksės.
Bet jei tai iš tiesų buvo programavimas, tuomet kažkur turėjo egzistuoti kompiuteris, apdorojantis kiekvieną komandą. Negana to, šis kompiuteris privalėjo būti labai išradingas, kad suvoktų žmonių kalbą, mintis ar netgi fantazijas – nelygu kokiu pavidalu buvo buriama. Jei Agielė sėmėsi savo galių iš Selėjos, ar galėjo būti taip, kad pati Selėja asmeniškai apskaičiavo kiekvieną savo vaikų išburtą triuką?
Tai buvo labai toli siekianti mintis, kurios negalėjau niekaip patikrinti. Man beliko susitelkti į pačius burtus bei jų įvairovę. Ak, taip – ir į kelionę...

Pirmą kartą įsiropšti į balną pagelbėjo arklidžių prižiūrėtojas. Jam buvo labai linksma stebėti, kaip stengiuosi išsilaikyti tiesiai ir apsiprasti su žirgo judesiais. Kumelė buvo labai rami ir paklusni – Agielė tyčia ją tokią išrinko, žinodama mano nykią patirtį. Šiek tiek pasisukiojęs ratais arklidžių kieme bei įsitikinęs, jog sulig staigesniu judesiu neatsidursiu ant žemės, šiaip ne taip savarankiškai nulipau. Mano kojos drebėjo. Kol sėdėjau balne, to nejutau, tačiau dabar man atrodė, jog penkios dienos balne gali tapti rimčiausiu fiziniu išbandymu per visą mano gyvenimą.
Mudu atlydėjusios Nilda ir Deidrė atrodė susirūpinusios. Agielė vyko namo be jokių garantijų sugrįžti atgal ir tarnaitės žinojo, jog blogiausiu atveju valdžia Daevų rezidencijoje būtinai keisis. Kandidatas į namų vyriausiojo vietą buvo Ortis Valefara arba jo sesuo. Sprendžiant iš Deidrės nelaimingo veido, jis tikrai nebuvo pats švenčiausias angelas šioje padangėje. Abi tarnaitės buvo kol kas saugios, tačiau tik iki tos dienos, kol atvyks pasiuntiniai išgabenti paskutinių Daevos daiktų. Tada Valefaros įsikraustys į pagrindines menes, pakeis spalvotus kilimus ir gobelenus į savo ir parodys tarnams, kaip šie iš tiesų turi paklusti bei tarnauti, cha cha...
Ne, tai nebuvo juokinga.

Atsisveikinę su tarnaitėmis, mudu patraukėme vartų kryptimi. Buvo beveik pusė aštuntos ryto ir žmonės dar tik ruošėsi į pamokas ar darbus, todėl visa teritorija atrodė it išmirusi. Tik pasiekę pagrindinius vartus sulaukėme sargybos atsainaus dėmesio. Šie vyrai labiau domėjosi atvykstančiais nuo tilto pusės, todėl tik atidavė pagarbą Daevai, pažinę jos herbą ant vieno iš krepšių ir vėl griebėsi savo reikalų.

Tiltas... Aš pirmą kartą išvydau, koks gilus buvo tarpeklis, skiriantis Abrakso plokščiakalnį nuo likusios kalno dalies. Paprastai esu linkęs privengti didelio aukščio, tad nejučia pakreipiau savo kumelę į tilto vidurį. Abipus tilto link horizontų driekėsi tarpeklio sienos, plikos ir išraizgytos giliais įtrūkimais. Man už nugaros, šiek tiek nusviręs vienu kraštu virš bedugnės, žaliavo miškas. Tik Abrakso vartai bei priekinės sienos skyrė plokščiakalnio mišką. Kitoje tilto pusėje, priešakyje, jis atrodė gerokai nutolęs nuo skardžio krašto. Laukymėje prieš mišką buvo įsikūrusi maža gyvenvietė, vienu kraštu beveik prisiglaudusi prie tilto. Tikriausiai tai ir buvo tas prekybos postas, apie kurį visi kalbėjo.
Virš nutolusios miško sienos, išblukintas atstumo bei ryto rūkų, kilo masyvus Gajotos ugnikalnis.

Ūmai visa gera nuotaika, jausta nuo pat ankstyvo ryto, virto nugarą virpinančiu šaltuku. Aš išjojau už Abrakso sienų. Man nebegaliojo jokios akademijos taisyklės, tačiau tuo pat metu buvau atviras prieš visus šio pasaulio žiaurumus. Tiesiog valio man...
- Jaudiniesi? - išgirdau linksmą Agielės balsą. Priešingai nei aš, ji dabar atrodė kur kas laimingesnė. Įsispraudusi į savo jodinėjimo uniformą, ji netgi atrodė kur kas dailesnė nei anksčiau.
- Ar patikėsi, jei tvirtinsiu esąs ramus it belgas? - paklausiau.
- Ne, bet man veikiausiai paliks smalsu, kas yra tas belgas, - atsikirto ji.
- Gyvių rūšis mano pasaulyje, - sumurmėjau. - Kažkas tvirtino, jog jie yra išskirtinai ramūs.
- Iš tavo veido matosi, jog nesi nei ramus, nei itin drąsus, - šyptelėjo Agielė, sugretindama savo kumelę su manąja. - Nesijaudink. Priekyje mūsų laukia karavanas, o ten bus pakankamai daug apsaugos. Tik laikyk liežuvį už dantų ir leisk man kalbėti, gerai?
Tyliai linktelėjau.

Tiltui pasibaigus, kelias virto paprasčiausia purvyne. Visa laimė, jog paskutinis lietus nebuvo gausus ir purvynė atrodė gerokai apdžiuvusi. Ji vingiavo tiesiai į prekybos postą ir aš jau iš toli mačiau mūsų laukiantį didelį sujudimą. Kelyje rikiavosi jaučiais įkinkyti masyvūs vežimai, pievoje sukiojosi pabalnoti arkliai, prižiūrimi murzinų bernų. Prekybos posto pastatai atrodė drėbti iš molio ir dengti pjuvenomis. Visas jų ansamblis dideliu puslankiu supo plačią aikštę, kurioje ir vyko pats didžiausias šurmulys. Vyrai nešiojo krovinius ir pildė vežimus, skambėjo iš rankų į rankas perduodami pinigai, daugybė gerklių vienu metu šūkčiojo įsakymus ir dar daugiau rankų bei kojų zujo juos vykdydami. Linksmai klykė vaikai, vaikydami išprotėjusias vištas tarp skubančių praeivių.
Kur visoje šioje sumaištyje mudu turėjome rasti savo vietą? Aš net nežinojau, nuo kurio galo turėčiau pradėti.
- Prisiminiau, - sumurmėjo Agielė, rausdamasi viename iš krepšių. Štai, čia tau. Nepamesk ir akylai saugok.
Ji įdavė man į rankas odinį kapšą, kuriame kažkas sužvangėjo.
- Pinigai? - sumurmėjau, atsargiai išberdamas į delną keletą monetų su skylėmis centre.
- Taip. Dranos. Monetos su keturkampėmis skylėmis yra vertos aštuonių monetų su apvaliomis skylėmis, - paaiškino Agielė. - Pilnosios dranos ir mažosios dranos. Jei pamirši, tai pats matai, jog pastarosios gerokai mažesnės. Šios sumos turėtų užtekti nusipirkti keletą nakvynių su vakarienėmis užeigose, tačiau saugok jas blogiausiam atvejui. Paprastai už viską mokėsiu aš. Jei kas nors atsitiktų ir mudu išsiskirtumėm, tik tada naudok savo pinigus. Ar aišku?
Pasirodo, net mano archonė nebuvo tikra, kad mudviems pavyks įveikti visą kelią kartu. Tikriausiai kaip reikiant išblyškau, nes ji griebė mano ranką:
- Erikai, aš kalbu tik apie blogiausius įmanomus atvejus, - skubiai ištarė. - Jei viskas bus gerai, tau net nereikės jo išsitraukti. Ar supratai?
- Aš supratau, bet turėk galvoje, jog tai yra pirma mano kelionė žirgais ir dar absoliučiai kitame pasaulyje, - sutarškėjau. - Aš turiu absoliučią teisę būti nervingas ir išblyškęs iki pat Soroto, aišku?!
Ji nusikvatojo visu balsu, nuo ko pasijutau šiek tiek geriau.
- Gerai, mudu supratome vienas kitą. Dabar jok man iš paskos. Mums reikia surasti karavano prižiūrėtojus ir paskelbti apie save.
- Sekti, paskelbti, tylėti it užsiūtam, - išvardinau. - Visiškai nesunku. Absoliučiai lengva. Aš sugebėsiu...
Ji vėl nusijuokė ir jau ketino judėti į priekį, kai mums kelią užkirto kita raitelė, gerokai pabaidžiusi mūsų kumeles. Ji buvo pasibalnojusi milžinišką oranžinę pumą ir netgi ne iš karto mudu atpažino.
- Labai atsiprašau... - pratarė Gremori neutraliu balsu, pasukdama savo pumą šiek tiek į šalį. Ir užsikirto, įsižiūrėjusi į mūsų veidus. - Agielė Daeva?..
- Eligija, - susigriebė mano archonė. - Nežinojau, jog ketini traukti namo su karavanu!
- Tu taip pat niekam garsiai nesakei apie savo planus, - pastebėjo Gremori. - Būsime kaimynės? Mane paskyrė į karavano priekį, kartu su žvalgyba.
- Dar pažiūrėsime, - pratarė Agielė, išspausdama vangią šypseną. Man norėjosi kumštelėti ją – argi taip blogai turėti bent vieną pažįstamą šalia? Net jei ji yra šeimos priešas?
- Nekantriai lauksiu jūsų, - pažadėjo Gremori be jokios aistros balse ir paragino savo katę.
- Viskas, aš moku pilną kainą už teisę būti saugomai, - tyliai sumurmėjo Agielė. - Mudu nė už ką nejosime priekyje, kad ir kaip šauniai tai beskambėtų.
Man beliko nervingai atsidusti.