Dykumų bokštas

Na va, jei įdomų, pirmoji dalis yra vaikų skyriuje... Hm, atsiprašau, kad taip užtrukau kurdamas antrąją. Taip pat prašau atleidimo, jei atimu jums brangų laiką... Nors man kažkodėl iki šiol atrodo, jog šis kūrinys labiau skirtas vaikams, nei suaugusiems.

2 skyrius. Lofrindo viešnagė

Žinoma, pirma mintis, šovusi Saikui į galvą, buvo: „Kas, po paraliais, galėtų atsidanginti tokiu vėlu laiku? “ Tiesą sakant,  Saikas labai retai susilaukdavo svečių, o ypač naktį. Todėl šis beldimas kėlė nemalonių, netgi baisių įtarimų. Akimirką vaikinui pasirodė, jog už durų – Vraburgietis, nešinas savo surūdijusiu kalaviju, vis dėlto nusprendęs galutinai susitvarkyti su nekenčiamu daržovių augintoju.  Tačiau gerokai pamąstęs, jaunuolis nuvijo tokią idėją: jei ten iš tikrųjų būtų storpilvis riteris, jis veikiau išlaužtų silpnas duris, nei mandagiai pasibelstų.
O tuo metu anapus slenksčio pasigirdo ir balsas:
- Atidarykit, prašom!
Saikas atsikėlė, priglaudė ausį  prie durų.  Balsas nepažįstamas, būtinas atsargumas.
- Kas ten? - užklausė.
Atsakymo nereikėjo ilgai laukti.
- Atidaręs sužinosi, - atsklido iš anapus.
Žodžiai Saiką ne tik suglumino, bet ir  įerzino. „Jis bando iš manęs šaipytis, “ – ūmai dingtelėjo vaikinui.
- Kodėl turėčiau? - ne mažiau įžūliai kirto ūkininkas.
- O kodėl neturėtum? – tarė nepažįstamasis. „Iš balso – senis, - nusprendė Saikas. -  Matyt gerokai kvanktelėjęs. Hm, jeigu, nepažįstamas, vadinasi, ne čionykštis. O kaip jis įveikė mišką?.. “ Ši mintis nedavė ramybės.
- Iš kur man žinoti, kas jūs toks ir kokie jūsų tikslai?
- Tesu keliauninkas ir geidžiu nakvynės.
- Neturiu įrodymų, - atrėžė jaunasis daržovių augintojas ir pajuto, jog veliasi į kažkokį kvailą pokalbį.
Minutėlei už durų įsisvyravo tyla. Tada ateivis vėl prakalbo:
- Keisti šiais laikais žmonės, - pradėjo jis. – Ateini pas juos pavargęs, paliegęs po sunkios kelionės. O jie tik klap ir užtrenkia tau duris prieš nosį, nes sako netikį, kad esi tas, kas esi. Ar tai reiškia, jog su savimi turi nešiotis pažymėjimą, kad tu kiškis, o ne vilkas?
- Pažymėjimas turi būti, nes žodžiais pasitikėti pavojinga, - leptelėjo Saikas, o mintyse įspyrė sau: “Šaunuolis! Dabar ir tu šneki kaip idiotas. Taip ir toliau. “
- O kas kaltas, kad žodžiai prarado savo vertę? Ir kaip ištiesti draugystės ranką, jei artimas bijo prie jos prisiliesti?
- Neužkalbinėkit man dantų! – suirzęs šūktelėjo Saikas.
Šį kartą tyla tęsėsi kiek ilgėliau. O paskui Saiko ausį pasiekė garsus juokas.
- Mažasis Saiki, tau dar daug reikės išmokti, kad atskirtum blogį nuo gėrio, - tarė žmogus už durų.
Vaikinas vos išsilaikė ant kojų tai išgirdęs. 
- Jūs žinote... mano vardą, - numykė jis. Lauke senis antrąkart geraširdiškai nusijuokė.
- Saikas, devyniolikmetis daržovių augintojas, jo globėjai  mirė prieš septynerius metus, o apie tėvus jis nieko nežino, - kaip žirnius išbėrė nepažįstamasis. Pagautas nuostabos, Saikas neišlaikė. Pasuko raktą ir plačiai atvėrė duris.
Už slenksčio stovėjo žmogus baltut baltutėliu susegtu apsiaustu, slepiančiu rankas. Saikas tikrai neklydo – šis vyriškis buvo senis. Apie tai kalbėjo veido raukšlės ir pečius siekiantys žili plaukai, tarp kurių dar pasitaikė viena kita auksinė gija. Tačiau stotas tvirtas, virš švariai nuskusto smakro veidą puošė plati šypsena, o mėlynų akių žvilgsnis nardė linksmai bei jaunatviškai, nors kartu jame buvo kažkokios išmintingos kibirkštėlės, liudijančios apie didelę šio žmogaus gyvenimo patirtį.  Dar niekada gyvenime Saikas neregėjo tokio mįslingo žvilgsnio.
Senukas žengė vidun. Iš po apsiausto išniro pirštinėtos rankos ir nusileido išsigandusiam jaunuoliui ant pečių.
- Kaip puiku, jog tave suradau, Saikai, - patenkintas tarė jis. –  Jau buvau kone praradęs viltį aptikti tave gyvą. Pala, ar čia iš tikrųjų tu? Leisk pažvelgti. Taip taip, jokių abejonių, tie patys švelnūs bruožai, tiesi nosis, rudos akys. Cha, visada sakiau, kad turiu gerą atmintį veidams...
- Palaukit, palaukit, - vargšas Saikas dar labiau sutriko, o prote nardė klausimai. – Kaip matau, jūs mane pažįstate, tai kodėl aš jūsų - ne? Ir apskritai, - tik dabar valstietis pastebėjo, jog senio rankas dengia baltos metalo plokštės, o pro užsegtą apsiaustą matosi tokios pačios spalvos šarvai. – Kas jūs toks?
- Kas aš toks? – pakartojo klausimą senukas, tada eilinį kartą nusijuokė. Nieko nesuprasdamas, Saikas atsisėdo ant taburetės. Nekviestas svečias tuoj pat užrakino duris ir pasinaudojo kita.
- Nori sužinoti mano vardą, tiesa?
- Taip. Ir kodėl tiek žinote apie mane?
- Bet kažin, ar patikėsi...
Keistuolis atsilošė į sieną ir pažvelgė Saikui į akis. Netikėtai jaunuolis pajuto, jog šito senio žvilgsnis, toks tyras, ir kartu toks skvarbus, kažkokiu stebuklingu būdu raižo jo sielos gelmes. „Ar tai vyksta iš tikrųjų, ar aš sapnuoju? “- digtelėjo Saikui.
Senukas susimąstė.
- Mano vardas Lofrindas, - pagaliau pasakė jis. –Bet tu šito nepameni ir negali atsiminti. O  aš tave prisimenu. Mat kai paskutinį kartą matėmės, tau buvo vos trys savaitės, tuo tarpu man – keturiasdešimt metų. Dabar vėl susitikome. Žinau, tau sunku šituo patikėti... bet taip jau yra. Gali mane laikyti pasiuntiniu iš kito pasaulio arba gali apšaukti pamišėliu, tačiau aš šneku tiesą ir tik tiesą.
Sumišimas ir abejonės užplūdo Saiką. Viskas vyko per greitai. Prieš minutę jis išgirdo beldimą į duris, o dabar jau šnekasi su žmogumi, tvirtinančiu, jog pažįnojo Saiką vaikystėje, kurios pats daržovių augintojas atmintyje neturi.
- Ne, šito negali būti. Aš gimiau ir užaugau čia. Visą gyvenimą praleidau prie daržovių. Neturiu pagrindo priimti jūsų šnekas už gryną pinigą.
- Sakai, neturi pagrindo? - gudriai primerkė akis svečias, o vaikinukas vėl pasijuto tyrinėjamas. – Kaip tada paaiškinsi, jog taip gerai tave žinau?
- Na, jūs galėjot pasiteirauti pas kaimynus, - nevykusiai bandė gintis Saikas ir tuo pačiu metu suvokė bandąs apgauti pats save: “Jis šneka tiesą, tik kažkodėl tu nenori jos pripažinti? Kodėl? Gal būtent dabar atėjo metas įminti mįsles, kurios taip ilgai tau nedavė ramybės? “
- O varge, - suaimanavo Lofrindas. - Bet, tikiuosi, netapai toks nebepataisomas... mmm... tikriausiai netapai. Ką gi, štai ir įrodymas.
Tai taręs jis paėmė knygą nuo stalo.
- „Pasakos“, - garsiai perskaitė. – Puiki knyga. Drakonai, burtininkai, princesės, riteriai... ir, žinoma, laimingos pabaigos. Kiekvieno romantiko svajonė.  Jaunystėje  suvirškinau ne vieną kartą. Turiu dar tris šios serijos tomus.
- Jūs skaitėte šitą kūrinį? – daržovių augintojas nesitikėjo tokio sutapimo. Dar vienas akmuo į keistenybių karutį.
- Žinoma, jaunikaiti. Tarp kitko, - Lofindas pasitrynė delnus ir sukuždėjo:
- Gal netyčia turi arbatos, nes keliavau ilgai ir sunkiai, mane vijosi ko... ak, tiek to, apie tai vėliau. Žodžiu, ar nepagailėtum karšto viralo senam žmogui?
Saikas skubiai nuėmė nuo lentynos mažytį varinį virduliuką, įpylė ten vandens iš kampe stovėjusio kibiro ir pakabino indą virš ugnies. Laukdamas, kol skystis užvirs, Saikas galvojo apie šį keistą vakarą ir apie Lofrindą.
Štai kaip būna šitam gyvenime. Atrodo, jokių netikėtumų, nuobodus kelias užtikrintas bent šimtui metų. O po to, staiga, lyg pamojus burtų lazdele, viskas per akimirką apsiverčia aukštyn kojomis, ateina toks Lofrindas porindamas nebūtus dalykus, ir tu jau neatskyri realybės nuo pramano.
Beje, Lofrindas Saikui patiko. Iš jo dvelkė paslaptinga šiluma, atvirumas ir kartu draugiškumas – visa, ko Saikas taip troško savo varganame egzistavime. Gudriai primerktos Lofrindo akys bei bičiuliška šypsena sėjo Saike nepaaiškinamą įsitikinimą, kad šis senelis gali pakeisti jo gyvenimą. Pats vaikinas peikė save už tokias mintis ir bandė prisiversti nepaistikėti pirmą kartą matomu žmogumi, tačiau sielai pasipriešinti menkai tesekėsi. Saikas turėjo pripažinti: jame jau pradėjo rūkti sūniški jausmai, nors bendravavo jie vos penkias minutes. Keista, bet kontaktas, užgimęs tik dabar, Saike gyveno visą laiką. Nepaaiškinamas tėvo, o gal draugo ieškojimas.
- Ar vanduo užvirė? – pasiteiravo senelis, išgirdęs šnypščiantį virduliuką.
- Aha, tuojau, - burbtelėjo jaunuolis ir suskubo pripildyti molinius puodelius, prieš tai ten įmetęs sausų arbatos žolių.
Kai abu susėdo, Lofrindas pradėjo kalbą. Jo veidas akimirksniu tapo neapsakomai rimtu, ir Saiką labai nustebino toks staigus pasikeitimas.
- Ar tu pasiruošęs mane išklausyti?
- Taip
- Taigi, turiu tau daug papasakoti, Saikai. Tu labai mažai žinai, o atvirai šnekant – nežinai nieko, - šioje vietoje Lofrindas liūdnai nusišypsojo. - Gyvenai savo mažyčiame pasaulėlyje menkas, nelaimingas. Paklausi, kodėl taip manau. Tai matosi iš akių, Saikai, iš akių... Paūgėjęs suprasi mane. Tavo žvilgsnis panašus į žvilgsnį žvėrelio, kuris jau tris dienas tupi spąstuose. Aš galiu tave išlaispinti iš tu spąstų ir parodyti pasaulį. Tačiau pasaulis pilnas negandų ir Blogio. Blogio iš didžiosios raidės. Tokio, kokio tau, ačiū Dievui, neteko regėti. Jis pavojingesnis už tą narvą, kuriame tupėjai. Todėl prieš atskleisdamas tau tiesą, turiu žinoti vieną dalyką, idant žodžiai ir mintys nenueitų veltui. Turiu žinoti tavo pasirinkimą. Nes kryžkelė svarbesnė už žinias, o apsisprendimas – už mokymąsi.
- Nori, kad aš apsispręsčiau, ar eisiu su tavimi, - žvilgsniu sugavęs vieną tašką tyliai tarė Saikas. Jis jau suvokė, apie ką kalba Lofrindas. Svečias linktelėjo, o Saikas pagalvojo: “O taip, aš pasakysiu tau savo atsakymą. Jis jau devynioliką metų tupi manyje ir laukia progos išskristi lauk. Ačiū tau Lofrindai. Ačiū iš visos širdies. “
- Aš apsisprendžiau, - pasakė Saikas. – Aš...
- Ne, ne, ne, Saikai, ne dabar, - šūktelėjo Lofrindas ir ištiesė į priekį ranką, lyg norėdamas uždaryti pašnekovo burną. – Atsimink, aš nenoriu, kad nuskristum į saulę, pakerėtas jos apgaulingo spindesio. Trokštu, kad prieš tai suprastum, ką darai. 
- Aš jau devyniolik... – vėl bandė pasisakyti Saikas, tačiau senukas jį dar kartą pertraukė:
- Aš žinau, žinau. Bet dar vieną naktį... pagalvok. Pasverk viską. Kažkada aš irgi padariau sprendimą, kuriam, kaip buvau įsitikinęs, ruošiausi dvidešimt devynis metus... ir jis pasirodė neteisingas. Aš nežinau, ar eidamas tuo pačiu taku kaip aš, nueisi ten pat. Bet žinau, kad negaliu iš tavęs atimti kryžkelės, skirtos tau vienam.
Lofrindas vienu gurkšniu išmaukė arbatos likučius ir atsistojo. Visas rimtumas  dingo taip pat ūmai, kaip ir atsirado.
- Labanaktis, - linksmai tarė vyriškis. – Pagalvok dar šią naktį. O ryte mes galutinai susitarsime.
- Bet... - išsižiojo ūkininkas.
- Ir prašau, nerakink durų, niekas neateis, - šyptelėjo Lofrindas. – O aš kol kas palieku tave, einu pasižvalgyti. Iki saulėtėkio gali manęs nelaukti.
Senis skubiai apsisuko, suplėvėsavo apsiaustu ir paliko nustebusį Saiką su nebaigtu arbatos puodeliu rankoje.

***

Kas tavęs laukia?
Tu nežinai.
Ką tu paliksi?
Viską.
O kas yra viskas?
Kaimas, Vraburgietis, morkos, kopūstai, skurdas... Ir dar – pilkas dangus ir liūdnos dienos. Tai svarbiausia.
Štai jau tris valandas Saikas neramiai vartėsi patale, mėgindamas suvokti pasirinkimo svarbą. Ten, kažkur aukštai virš jo, žibėjo ištisi žvaigždynai ir ragino apsispręsti. Naktis užliūliavo Saiką, apipindama jo protą dienos mintimis.
„Pasaulis pilnas negandų ir Blogio. “
„Kryžkelė svarbesnė už žinias, o apsisprendimas – už mokymąsi. „
„Nenoriu, kad nuskristum į saulę, pakerėtas jos apgaulingo spindesio. “
Lofrindo veidas sukosi vaikino sieloje, skandydamas ją abejonėse.
Ir tai truko visą amžinybę...
Galiausiai, apie vidurnaktį iš miegamojo atsklido pergalingas šūksnis, nustelbiantis nebylią tylą:
- Aš pasirinkau!!!
Po to Saikas ramiai užmigo, ir jo pavargusio vidaus nebekankino jokie košmarai.